Man atrodo, jog žmonės per dažnai ir per drąsiai savo kalbas mėgina pagrįsti bibliniais posakiais į juos nė nesigilinę, paėmę be konteksto ar apskritai neišmanydami šventraščio. Net ir šiandienos evangelijos ištrauka nėra tokia paprasta, kaip iš pradžių gali atrodyti.

Pamėginkime įsivaizduoti – jeigu viskas vyko taip, kaip girdėjome evangelijoje, tai kaip tai galėjo atrodyti. Apie 5000 žmonių ieško Jėzaus ir keliasi valtimis per ežerą. Iš kur tiek valčių? Net ir tokio dydžio kariuomenei forsuoti ežerą būtų nemenka užduotis, o čia – paprasti žmonės. Taip pat keistas žmonių reikalavimas, kad Jėzus parodytų ženklą. Juk jie jau matė duonos padauginimą ir net gi jos valgė, o dabar dar reikalauja kito ženklo. Gal nujaučiame, kad pasakojimas nori pasakyti kažką daugiau, kažką kita. Bet ką?

Girdėta dramatiška scena pateikia argumentus krikščionims kalbant su rabinais apie tai, kas yra Jėzus. Kaip dažnai nutinka Jono evangelijoje, pašnekovai atrodo lyg ginčijasi, o iš tikrųjų nori pamokyti skaitytoją. Todėl girdėta ištrauka nėra reportažas apie tai, ką iš tikrųjų tą dieną veikė ir ką žodis žodin kalbėjo Jėzus, o greičiau istorinis skaitymas apie ginčus, kurių jauna krikščionių bendruomenė turėjo su žydų sinagoga. Šitaip šis tekstas atveria langą į pirmojo amžiaus pabaigos religinius disputus tarp krikščionių ir žydų.

Svarbus ir Senojo testamento fonas.

Būtent manos iš dangus pasakojimai Iš 16 ir Sk. 11 turėtų būti atidžiai skaitomi siejant juos su ką tik girdėtu Jono evangelijos tekstu. Senajame testamente skaitome, kad Dievas sakė Mozei – padarysiu, kad jums lytų duona, kurios prisirinksite tai dienai. Šitaip aš išmėginsiu žmones, klausys jie mano nurodymų, ar ne. 78 psalmė sako – jis įsakė aukštoms padangėms ir atidarė dangaus duris, lijo ant jų valgoma mana ir davė jiems grūdų iš dangaus. Mirtingieji valgė dangiškų būtybių duoną…  Jėzaus laikais ši mana buvo suprantama kaip Tora 5 pirmosios Senojo testamento knygos, kurias išrinktai tautai davė Dievas.

Teologinis girdėtos evangelijos ištraukos centras yra „tai Dievo darbas, kad jūs tikėtumėte tuo, kurį jis siuntė“. Tačiau svarbiausias akcentas yra Jėzus. Minios sekę Jį, Jis užlipo į kalną, žmonės sako, kad Jis iš tikrųjų pranašas, Jį nori paskelbti karaliumi… Taigi visa 6 skyriaus kalba sukasi apie Jėzų. Kol galiausiai jis pats pasako – aš esu gyvenimo duona, bet jūs nors ir matote, vis tiek netikite. Panašiai, kaip aną kartą gavę manos iš dangau žmonės nesuvokė, kas jiems davė duonos dykumoje, taip ir šį kartą nesuvokia, kas yra Jėzus.

Parūpindamas maisto izraelitams dykumoje, Dievas davė tai, ko reikėjo ir ko žmonės neturėjo gyvenimui. Tiek parūpindamas maisto 5000 žmonių Jėzus davė tai, ko reikėjo ir ko jie neturėjo. Ar Dievas ir šiandien parūpina mums ko reikia? O mes ar suvokiame, ko mums iš tikrųjų labiausiai reikia?

Ar aš iš tikrųjų noriu gyvenimo duonos? Ar iš tikrųjų trokštu gilesnių, tikresnių santykių su savimi, kitais ir Dievu? Ar tik sakau, kad noriu? Ar nesielgiu kaip tie, apie kuriuos, berods, Einšteinas sakė: „Kartoja tas pačias nesąmones, o tikisi kito rezultato“? Ar iš tikrųjų noriu to, ką sakau? Ar iš tikrųjų ką nors darau dėl to, ko siekiu?