Jėzus gydo neregį

Kažkur skaičiau detektyvinę istoriją iš Čikagos gatvės. Į ofisą įbėga vos kvapą atgaunantis darbuotojas. Jis baisiai išsigandęs ir susijaudinęs: „Jūs nepatikėsite! Manęs ką tik vos nenušovė. Kaip kasdien ėjau nusipirkti sumuštinį. Staiga pamačiau policijos mašiną su įjungtais švyturėliais. Ji skriejo tiesiai į mane. O už manęs staiga sustojo kita mašina, iš jos iššoko vaikinai ir pradėjo šaudyti į policininkus, tie atgal. Aš parkritau ant asfalto ir girdžiu, kaip kulkos švilpia virš mano galvos. Aš toks laimingas, kad likau gyvas“. Tada vienas iš bendradarbių paklausia. Spėkite, koks jo klausimas. Jis klausia: „Ar tu kasdien valgai sumuštinius?“

Šios istorijos mintis yra ta – kartais mes tiek įninkame į savo pačių reikalus, kad nepastebime svarbesnių dalykų ir visumos.

Šios dienos evangelija parodo, koks destruktyvus gali būti toks siaurumas. Jėzus tik ką išgydė aklą žmogų, “kad būtų matomas Dievo veikimas”. Tačiau tai darydamas jis iškėlė grėsmę patogiam nusistovėjusiam religingų žydų vadovų gyvenimui. Jie negalėjo suprasti, kaip Dievas gali veikti per ką nors kitą negu jie? Dar nuogąstavo, jeigu žmonės pradės matyti, kad Dievas veikia ir šalia jų valdomų struktūrų, tada iškils grėsmė jų autoritetui. Baimindamiesi dėl savęs jie pro akis praleido faktą, kad Dievas šitaip jau veikia.

Beje ir Popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium drąsiai sako, kad jauni žmonės ieško Dievo naujose vietose… Ar šiandienėje situacijoje ir mes nesame drąsinami atvirai ir kūrybingai ieškoti Dievo, įvairiais būdais ir įvairiose vietose.

Aniems fariziejams labiau rūpėjo tai, kad Jėzus veikia ne per juos. Jiems, kaip Čikagos ofiso darbuotojams įdomiau sumuštinis, nei bendradarbio likimas. Tiek vieni, tiek kiti nemato svarbiausio.

Tautos seniūnai sugalvojo kaip diskredituoti Jėzų. Jie apkaltina jį dirbus šeštadienį, pažeidus religinį įstatymą. Net jei aklojo išgydymas ir yra Mesijo atėjimo ženklas, (jie tai turėjo žinoti iš Raštų), net jei aklo žmogaus tėvai liudijo, kad jis gimė aklas, (taigi išgydymas tikras), jie nepripažįsta, kad tai Dievo veikimas. Skaitinio pabaigoje aiškėja, kad jie patys akli.

Ši evangelijos ištrauka kviečia mus melsti, kad Dievas atvertų mūsų akis. Šventyklos vadovai ir fariziejai manė, kad to nereikia, kad patys viską teisingai supranta ir žino. Jie negali patikėti paprastu žmogumi iš Nazareto. Ir mes kartais galvojame, kad viską pilnai suprantame, nuveiksime patys.

Dievo tikrovė ir tai kaip mes ją suvokiame ne būtinai sutampa. Nors pranašai ir skelbė, bet niekas nesitikėjo Mesijo iš Nazareto. O kaip su mumis? Nors Biblija moko, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, bet ar mes nesusikuriame Dievo pagal savo paveikslą ir tada vargstame su juo. Gal bandome Jam nurodyti, kaip veikti, kaip išspręsti mūsų problemas. Kas galėtų pasakyti, ar iškylantys sunkumai nėra proga mums geriau suvokti, kas gyvenime iš tikrųjų yra svarbu? Melskime šviesos pamatyti, kad Dievas jau veikia mūsų tarpe, prisidėti kviečia mus.