Evangelijos pagal Matą pradžia kalba apie šviesą, kuri įžengia į tamsą, apie balsą, kuris prabyla tada, kai, atrodo, Dievas turėtų tylėti. Jėzus pradeda savo viešą veiklą po Jono Krikštytojo suėmimo – neteisybės, baimės ir smurto fone. Ir būtent tada skamba Jo kvietimas: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė.“ Ši ištrauka alsuoja judėjimu, aiškumu ir ryžtu. Ji kupina Dievo, kuris kalba, kviečia ir pats eina pas žmogų.

Kai viskas iš pirmo žvilgsnio aišku, man kirba pažvelgti ir iš kitos perspektyvos.

Kaip kontrastas gali būti M. Scorseses filmas „Tyla“ pagal to paties pavadinimo Shusaku Endo romaną. Čia visai kitokia patirtis. Tai pasakojimas apie Dievo tylėjimą, apie tikėjimą, atsidūrusį kančios, persekiojimo ir dilemų kryžkelėje. Jaunas jėzuitas Rodriguesas ieško Dievo balso Japonijoje, kur krikščionys žiauriai persekiojami. Jis meldžiasi, šaukiasi, laukia ženklo, tačiau susiduria su skaudžia tyla. Atrodo, kad Dievas neatsako, kai Jo labiausiai reikia. Evangelijoje Dievas kalba ir kviečia, filme – Dievas tyli. Šis kontrastas kviečia mus pažvelgti į savo tikėjimą giliau.

Mato evangelijoje Jėzus ne tik kalba – Jo žodis veikia. Jis kviečia žvejus ir jie tuojau pat palieka tinklus. Jis eina per Galilėją, moko, skelbia ir gydo. Dievo artumas čia juntamas, apčiuopiamas. Filme „Tyla“ tikėjimas atrodo trapus, pažeidžiamas, nuolat tikrinamas kančios. Rodriguesas nori būti ištikimas didvyriškai, bet susiduria su klausimu: ar Dievas nori heroizmo, ar prisitaikymo? Ar tikėjimas išreiškiamas garsiu išpažinimu, ar tyliu solidarumu su kenčiančiu?

Evangelijoje Jėzus renkasi Galilėją – paribių kraštą, laikytą menkaverčiu. Jis eina ten, kur žmonės „sėdi tamsoje“. Filme taip pat matome paribius – slaptus krikščionis, kurie savo tikėjimą gyvena tyliai, be didelių žodžių, dažnai be kunigo. Ir būtent jie, paprasti žmonės, tampa nebyliais tikėjimo liudytojais. Čia kontrastas tampa pamoka: Dievas gali kalbėti garsiai per kvietimą „Sek paskui mane“, bet Jis taip pat gali veikti per tylų ištikimumą kasdienybėje ir kančioje.

Filme „Tyla“ Dievo tylėjimas nėra tuštuma. Galiausiai jis tampa erdve, kurioje atsiskleidžia gilesnė Dievo meilė, kuri leidžiasi būti nesuprasta, net „pralaimėjusi“ žmogaus akimis. Evangelijoje Jėzus rodo Dievą, kuris aktyviai keičia pasaulį. Filme matome Dievą, kuris leidžia žmogui eiti per naktį. Tai du skirtingi patyrimai, bet tas pats Dievas.

Galbūt ir mums kartais kyla klausimas: kurioje vietoje šiandien esu? Gal Mato evangelijos etape – girdžiu kvietimą, jaučiu aiškumą, esu drąsinamas palikti „tinklus“, kurie mane sulaiko. O gal esu „Tylos“ etape – meldžiuosi, bet negirdžiu atsakymo; laikausi tikėjimo, bet neturiu paguodos. Abi patirtys yra tikros, abi yra tikėjimo kelio dalis.

Padrąsinanti žinia ta, kad Dievas veikia abiem atvejais. Jei Jis šiandien kalba – klausykime ir drąsiai sekime. Jei Jis tyli – ne manykime, kad esame palikti. Kartais Dievas arčiausiai tada, kai Jo nejaučiame. Jėzus, kuris Galilėjoje skelbė šviesą, yra tas pats, kuris ant kryžiaus pats patyrė Tėvo tylą.

Evangelijos ištrauka ir filmas „Tyla“ kartu mus moko vieno: tikėjimas nėra tik aiškių atsakymų kelias. Tai santykis. Kartais jis pilnas žodžių ir stebuklų, kartais – tylos ir ašarų. Bet visada – Dievo artumo, net jei jis paslėptas.

Šiandien Dievo Žodžio sekmadienis todėl užbaigsiu malda apie klausymą.

O Dieve, kaip dažnai mes tavęs neišgirstame.

Kartais mes tiesiog per daug užimti, išsiblaškę, įnikę į savo rūpesčius.

Kartais mūsų triukšmingas pasaulis užgožia tai, ką sakai.

Kartais mes girdime ne tai, ką tu turi omeny.

Kartais nesuprantame to, ką girdime ir nesigiliname.

Kartais visai negirdime, ką tu mums šnabždi, mes negirdime tavo tylos.

Kartais mes klausome atbuline data, manome, kad svarbiau tai, ką kalbėjai prieš šimtmečius, bet ne tai, ką sakai mums šiandien.

O kartais mes bijome klausyti, mes bijome, kad nieko daugiau neišgirsime, kaip tik savo vienišą tuštumą.

Laimei, tu mokai mus, kad gebėjimas išgirsti tave siejasi su gebėjimu išgirsti žmogų šalia.

Nors Dievas niekada nenustoja mūsų mylėti ir mums kalbėti, nors jo karalystė arti, tačiau, kad ir kokie „kieti“ besijausime, mums reikia kito, ar kitų kad tai iš tikrųjų išgirstume.