Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų. Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?! Lk 9, 22–25

Kaip reaguoti į kančią?

Kančia yra didžiulė paslaptis. Kartais ji atitolina Dievą, o kartais atrodo, kad Dievas yra arti kaip niekada anksčiau. Kai kuriais atvejais kančia galėtų būti nuodėmės – mano ar kito – pasekmė, bet daugeliu atvejų ji atrodo nepaaiškinama ar net neteisinga.

Šios dienos evangelijoje Jėzus neragina mūsų ieškoti kančios prasmės. Jis nesako, kad viskas vyksta dėl kokios nors priežasties ir neteigia, kad kančia yra mūsų ištikimybės išbandymas. Jis sako, kad, jei norime sekti juo, turime būti pasirengę kovoti. Tai nereiškia, kad turime ieškoti progų kentėti skausmą; tai reiškia, kad mano santykiai su Dievu yra verti vargų, kuriuos kartais tenka patirti.

Jėzus mums primena, kad ir jis kenčia, taip atskleisdamas Dievo solidarumą su visa žmogaus egzistencija. Kai aš kenčiu, nesu vienas.

Užjausti reiškia „kentėti kartu“. Jei aš kenčiu, kaip galiu užjausti save ir atsiverti Dievo užuojautai man? O jei kančia manęs nekamuoja, kaip galiu parodyti užuojautą tiems, kuriuos myliu, ir tiems, kuriuos man sunku mylėti?

Dr. Marcus Mescher (2019)

Leidimas publikuoti gautas iš USA Midwest Jesuit Province. Nuotraukos t. Vidmanto Šimkūno, SJ