Nuorodas į Kalėdų dienos skaitinius rasite čia.

Pažįstamas teologas sako, kad niekada nėra girdėjęs gero pamokslo apie Jono Evangelijos prologą, apie tekstą, kurį skaitome per kiekvienas Kalėdas.

Jau daug metų per Kalėdas sakau pamokslą ir vis galvoju, ką naujo pasakyti apie šią seną istoriją. Kokiu pasakojimu paaiškinti šio žodžio par excellence istoriją, šio amžino žodžio, kuris iš esmės pats yra istorija, ją rašė ir teberašo? Tas dieviškas Žodis, tapo žmogumi.

Kadangi jokia istorija pilnai neperteikia šio dieviško Žodžio slėpinio, žmonės vis rašė naujas istorijas, kartojo senas, tikėdamiesi bent truputį jį suvokti. Ir aš mėginsiu papasakoti tris, gal girdėtas istorijas ir kartu su jumis apmąstyti šiuolaikinį kalėdinį triptiką. Įjunkime vaizduotę.

Pradėkime nuo kairiojo sparno. Kalėdų išvakarės. Prieš mūsų akis – tipiškas šiuolaikinis žmogus, kuris dar švenčia Kalėdas kaip mielus papročius. Patikėti Dievo įsikūnijimu šiame pasaulyje ir jį priimti kaip lūžio tašką, kaip žmonijos istorijos centrą, šiam žmogui trūksta racionalaus pagrindo.

Jis vedęs pamaldžią katalikę. Jiedu ką tik pavalgė vakarienę ir žmona išėjo į bažnyčią. Jis patogiai įsitaisė ant sofos, priešais televizorių. Staiga už durų išgirsta baisų riksmą. Priėjęs prie lango, priešais namą pamato porą sušalusių laukinių žąsų. Jos pavėlavo išskristi į šiltus kraštus. Dabar joms gresia pavojus mirtinai sušalti. Mylėdamas gyvūnus, jis išbėga laukan ir nori žąsis suginti į tuščią garažą. Tačiau kuo labiau jis stengiasi, tuo didesnę paniką kelia.

Beviltiškas reikalas. Vargšai paukščiai nesupranta jo gelbėjimo pastangų. „Jei tik mokėčiau kalbėti jų kalba, juos išgelbėčiau“, – galvoja nusiminęs vyras. Tuo metu suskamba bažnyčios varpai. Netrukus prasidės vidurnakčio mišios. Atsitiktinumas ar stebuklas? Atrodo, kad mūsų žmogus pradeda suvokti Kalėdų prasmę: „Jei tik kalbėčiau jų kalba, galėčiau juos išgelbėti… Jei egzistuoja aukštesnė būtybė, dievybė ar dar kas nors, ji turėtų trokšti kalbėti žmonių kalba, suprasti ją, netgi pati tapti žmogumi…“ Susimąstęs vyras grįžta į kambarį.

Mes taip pat einame su juo prie triptiko vidurinio paveikslo. Jame pavaizduota kaip šis šiuolaikinis žmogus, gulėdamas ant sofos sklaido laikraštį. Jo žvilgsnis nukrypsta į antraštę, po kuria rašoma apie neįprastą „Washington Post“ eksperimentą. Pasaulinio garso smuikininkas Joshua Bellas koncertavo prabangioje Kenedžio centro koncertų salėje Vašingtone. Visi bilietai buvo išparduoti, pigiausias kainavo 100 dolerių. Skambėjo virtuoziška muzika, atliekama unikaliu Stradivarijaus smuiku. Po koncerto klausytojai pratrūko ovacijomis ir audringais plojimais.

Kitą dieną tas pats muzikantas su savo „Stradivariumi“, stovėjo metro stotyje, priešais save padėjęs popierinę lėkštelę monetoms. Apsirengęs kaip eilinis žmogus, virtuozas grojo tą pačią programą kaip ir praėjusį vakarą. Pro jį prabėgo gal daugiau nei 1000 žmonių, kai kurie minutei stabteldami, kai kurie netgi įmetė kelias monetas. Tik vienas žmogus, regis, suvokė muzikos vertę, nustebęs pakraipė galvą ir įmetė į lėkštę 20 dolerių, bet nuėjo toliau.

Koncertas tiesiog nebuvo jo darbotvarkėje ir planuose. „… Pas savuosius atėjo, bet savieji jo neatpažino, nepriėmė“. Galbūt todėl, kad dieviškasis Žodis kalbėjo žmonių kalba, dar daugiau, kad pats tapo žmogumi, kad atsisakė savo dieviškosios prigimties Stradivarijaus, ir taip sužlugdė amžininkų lūkesčius, kurie visada nori stebuklo ir dieviškos visagalybės įrodymų.

Praeivių akyse šis dieviškas žodis praranda stebuklo spindesį. Tačiau dabar, mūsų triptike, atsitiktinumas ar stebuklas vėl daro savo poveikį, mūsų herojus, regis užgriebia dar gilesnę krikščioniško tikėjimo slėpinio prasmę; Kalėdų paradoksas jį įtraukia. Kadangi Dievas tapo žmogumi, jo įmanoma nepaisyti, jį ignoruoti.

Tuo metu iš bažnyčios grįžta žmona. Kaip visada, vyrui ji paduoda bažnyčios laikraštį ir eina į virtuvę atnešti šalto šampano, nes Kalėdos. Jis jau nori mesti laikraštį į kampą, kaip visada, bet dar perskaito trumpą tekstą paskutiniame puslapyje.

Taip pereiname prie trečiojo kalėdinio triptiko paveikslo. Skirtingai nuo kitų, jame vaizduojama ne šiuolaikinė istorija, o senovinė legenda apie Trijų karalių sugrįžimą į savo šalis. Jie pabučiavo Kūdikėlį Jėzų, dar kartą paglostė jautį ir asilą ir iškeliavo. Jie negalėjo patikėti savo akimis, kai vėl išvydo Betliejaus žvaigždę. Gal žvaigždė norėjo juos palydėti į tėvynę, pamanė jie. Tačiau staiga, ji sprogo į daugybę mažų žvaigždžių. Karaliai labai nustebo, bet kiekvienas nuėjo savo keliu.

Netrukus vienas iš jų sutiko piemenį su avių banda. Karalius buvo išalkęs ir norėjo iš jo ką nors nusipirkti. Tačiau piemuo nusišypsojo, ir jam padavė avies sūrį – nemokamai. Karalius negalėjo patikėti savo akimis. Jam atrodė, kad ant piemens kaktos pamatė mažą Betliejaus žvaigždę.

Tuo tarpu jo kolega važiavo pro namą. Jo viduje jis pamatė jauną mamą, maitinančią savo naujagimį. Atrodė, kad ir ant jos kaktos sužibo maža Betliejaus žvaigždė.

Trečiasis karalius tapo nelaimingo atsitikimo liudininku. Dromedaras parkrito po savo nešuliu. Pro šalį ėjęs nepažįstamasis padėjo vargšui gyvūnui atsistoti ant kojų. Ant jo kaktos taip pat švietė maža žvaigždutė.

Karaliai suprato. Kūdikis ėdžiose, Dievo Sūnus, amžinas Tėvo Žodis, kalba žmogiška kalba ir pasirodo neatpažintas žmogiškuoju pavidalu. Jis gimė žmogaus širdyje. Štai kodėl žvaigždės mirgėjo ant jų bendrakeleivių kaktos, nesvarbu, kas jie buvo. Jos rodo visą gėrį, kuris glūdi žmogaus širdyje. Atsitiktinumas, o gal net stebuklas – šį kartą buvo stebuklas. Kai tipiško mūsų amžininko žmona grįžo iš virtuvės su šampano buteliu rankoje, vyrui pasirodė, kad ant jos kaktos pamatė mažą Betliejaus žvaigždę.

Mūsų triptiko herojus apmąstė savo netikėtą kelią į Betliejų: kelią, kuris prasidėjo nuo laukinių žąsų ir jo troškimo kalbėti vargšų sušalusių gyvūnų kalba. Kelią, kuris tęsėsi didmiesčio metro stotyje, kur streso apimti žmonės įprastame kasdienybės šurmulyje nesugeba įžvelgti nepaprastumo. Kelią, kuris baigėsi jo namų svetainėje, kur jis suprato amžinojo Dievo Žodžio įsikūnijimo slėpinį susitikdamas su žmogumi, kurį myli.

O kadangi mūsų tipiškas amžininkas negalėjo liautis filosofavęs, prie antros šampano taurės jis apstulbusiai žmonai pasakė: „Žinai, aš tikiu, kad Dievo įsikūnijimas pagrįstai laikomas pasaulio istorijos centru!“

Ačiū, kad klausėte.