Pagaliau Kalėdos. Dievas norėjo, kad gyvūnai kūčių vakarą kalbėtų. Taip sako moderni pasaka. Mūsų mylimi keturkojai ir sparnuoti dvikojai pradėjo kalbėtis apie tai, kas yra svarbiausia per Kalėdas. „– Kepta žąsis“, – pasakė lapė. Ne, ne! Sniegas!“ – pasakė baltasis lokys. „Daug sniego. Tik baltos Kalėdos yra tikros!“ Elniukas iš karto pridūrė: „– O man reikia eglutės, kitaip negalėsiu švęsti Kalėdų. „Bet, prašau, ne tiek daug žvakių“, – sušuko pelėda. „Turi būti pritemdyta ir jauku. Gera nuotaika pritemdytoje šviesoje – tai svarbiausia.“ „Taip, bet mano naują suknelę reikia matyti – šaukė povas, – „Jei negausiu naujos suknelės, man Kalėdų nebus.“ „– O papuošalai? Man reikia papuošalų…, žiedo, apyrankės ar sagės“, – isteriškai rėkė varna. „– Raminkis, brangioji“, – burbtelėjo rudasis lokys. „Štai kūčiukų tikrai negalima pamiršti. Tai svarbiausia“. „Aš jūsų nesuprantu. Darykite kaip aš“, – pasakė barsukas. „Miegoti, miegoti, miegoti. Kalėdos man reiškia pagaliau gerai išsimiegoti“. „– Ir gerti!“ – įsiterpė jautis. „Gerai išgerti ir tada miegoti!“ Ir staiga suriko, nes asilas jam trenkė galingą smūgį. „– Jauti, ar tu nemąstai apie…“ Tęsinys vėliau.

Ką mus reiškia „Kalėdos“? Kas sukelia malonų jaudulį? Kai kam galbūt viena mintis: „Pagaliau atėjo Kalėdos!“ Per visą Adventą vis traukėme banko korteles ir pirkome, ką reikia ir ko nereikia. Dabar galime atsidusti: „Pagaliau Kalėdos.“ Ir dar nereikia galvoti, kad po kelių dienų prasidės išpardavimas ir didelis dovanų keitimų bumas. 

Kalėdos yra tada, kai ateina pertrauka, nuo intensyvios veiklos. Tačiau tikra džiaugsmo nuotaika nebūtinai atsiranda savaime. Suaugusieji nostalgiškai prisimena senus laikus, kai dar būdami vaikai galėjo tikrai džiaugtis, nes patirdavo trūkumo jausmą, o per Kalėdas galėjo tikrai kažko laukti ir tikėtis. Kalėdos yra ir tada, kai žmonės tampa nostalgiškesni ir kai vienatvė tampa tema! Ne todėl, kad jie tą dieną būtų vienišesni nei įprastai. Tai tiesiog laikas, kai žmogus sąmoningai pajunta vienatvę. O mūsų visuomenė dar vis stigmatizuoja vienišus. Jei neturi partnerio, sutuoktinio, vaikų, ilgalaikių draugų, su tavimi kažkas negerai. Todėl tiek daug žmonių nekenčia Kalėdų laiko ir jų sentimentų. Nes jiems norisi „tik valgyti, gerti ir miegoti”, kaip mūsų Kalėdų pasakos gyvūnams, kurie yra tokie žmogiški.

Mūsų pasakoje angelą, skelbiantį Gerąją naujieną, vaidina asilas. Kodėl gi ne? Juk Dievas pats kartą kalbėjo per Bileamo asilę, tad kodėl gi negalėtų per mūsiškį? Asilai pasakose dažnai laikomi kvailais, tačiau atrodo, kad mūsų asilas geriausiai supranta giliausią šventės prasmę. „Tu, jauti, ar tu nepagalvoji apie vaiką?“ – paklausė asilas jautį. Tada jautis nuleido galvą ir pasakė: „Vaikas, taip, vaikas yra svarbiausia!“

Kodėl vaikas? Nes kiekvienas naujas gimimas skelbia, kad prasideda kažkas naujo, kad santykiai gauna naujas galimybes, kad nepaisant visų baisybių, visų lūžių, ašarų net mirties grėsmių, gyvenimas išlaiko viršenybę. Todėl Kalėdos galėjo tapti švente, kuri toli peržengė Bažnyčios ir krikščionybės ribas.

Mūsų pasakoje, o ir tikrovėje ko gero pritartume, kad vaikas yra svarbiausia. Ir vis tik Kalėdų paslaptis neišsemiama vien biologija.

Nes ši paslaptis į mūsų visatą įnešta iš už mums patikėto pasaulio ribų. Paprastiems piemenims ir išsilavinusiems išminčiams iš Rytų: t. y. iš intelektualiojo žmonijos elito, ji yra dovanojama. Ji nėra gamtoje. Todėl ją galima ir pamiršti! Atrodo, kad tai pastebėjo ir mūsų pasakos jautis. Nes jis dar paklausė asilą: „Vaikas yra svarbiausia. Ar žmonės tai žino?“

Kadangi Dievas atėjo į pasaulį kaip vaikas, mūsų visų rūpesčiai dėl Kalėdų, mūsų poilsio pertraukos ir vartojimo bumas, mūsų nostalgija, bet ir mūsų vienatvė negali būti tik bedieviška.

Žmogumi tapęs Dievo Sūnus yra su mumis ir tai yra Kalėdos. Jis yra su visais turinčiais šeimas ir vienišais ar taip besijaučiančiais, su sveikais ir sergančiais ir mirštančiais, ir žinoma, su visais Kalėdų šėlsmo apimtais dvikojais: su visais, kurie gauna savo keptą žąsį, su visais, kurie džiaugiasi sniegu, eglute ir jaukia pritemdytos šviesos atmosfera, naujais drabužiais, papuošalais ir visokiais žaislais. Jis yra ir su visais tais, kurie nori tik miegoti, ar pirma išgerti ir tada miegoti, kaip mūsų pasakos jautis.

Belieka tik padėkoti asilui už spyrį, už tai, kad man, kuris ne retai esu, kaip jautis, padeda prisiminti ką šiandien švenčiame.

Kalėdos pirmiausia – Dievo artumas.