Sekmadienio Evangelija: Jn 4, 5–42
Pamėginkime prisiminti kokį nors gerą susitikimą. Susitikus, išsikalbėjus našta tampa lengvesnė, kas užkietinta suminkštėja, kas užsikirtę išlaisvinama. Atsiveria naujos perspektyvos. Paslėpti dalykai iškyla į paviršių ir gali atsiskleisti. Šitaip auga pasitikėjimas savimi ir kitais. Mes priartėjame vieni prie kitų, bet ir jaučiamės labiau savimi. Sako pažįstamas Austrijos jėzuitas ir psichologas.
Biblijoje, apstu pasakojimų apie Jėzaus susitikimus, su vyrais, moterimis ir vaikais, su vietiniais ir svetimšaliais, su išsilavinusiais ir neišsilavinusiais, su sveikais ir sergančiais, su teisiais ir nusidėjėliais, su sekėjais ir priešininkais.
Jėzus kaip retai kuris, yra įvaldęs meną tikrai susitikti su žmonėmis.
Jis mato ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas yra įmanoma.
Šiandien jis susitinka su samariete labai svarbioje vietoje – prie šulinio. Moteris bevardė, o gal tai mes kiekvienas?
Tik evangelistas Jonas skiria tiek daug laiko šiam susitikimui. Ilgų pasakojimų privalumas yra tas, kad galime stebėti kaip keičiasi personažai. Šiandienos susitikimas prasidėjęs įtarumu ir priešiškumu, baigiasi Jėzaus kaip Mesijo ir Viešpaties pripažinimu.
Tarp žydų ir samariečių tvyrojo priešiškumas, tiek kultūrinis, tiek religinis. Todėl Jėzaus prašymas atsigerti buvo drąsus ir rizikingas. Įprastas samarietis būtų nusijuokęs ir nusisukęs nuo ištroškusio žydo. Ši moteris ir gi nusijuokia, bet pasilieka klausytis ir pokalbio metu atranda gilesnę tiesą.
Ši istorija sako, kad kai mes pradedame pokalbį su tais, kurie mąsto kitaip nei mes, galime tikėtis sutikti Kristų. Sunku įsivaizduoti labiau aktualią temą mūsų visuomenei. Amerikietis teologas apie savo šalį sako: „Mes esame susiskaldę į skirtingas stovyklas. Yra raudonos ir mėlynos valstijos. Esame susiskaldę dėl religijos vaidmens politikoje, dėl mūsų dalyvavimo kare. Nesutariame dėl socialinio draudimo, dėl homoseksualų partnerysčių, dėl šeimos gyvenimo normų. Ši istorija mums sako, užuot pasitraukę ir likę tik savo įsitikinimuose, turėtume klausytis ir kalbėti, su tais, kurie mąsto kitaip tikėdami, kad pokalbio metu galime atrasti gilesnę tiesą“.
Evangelijos istorija netgi nurodo, ko turėtume klausytis. Būtent bendrų mūsų žmogiškumo bruožų, nesėkmių ir aukščiausių idealų.
Jėzaus ir moters pokalbis prasideda apie gyvenimo dalykus, apie vandenį. Jie skirtingai supranta, kas yra vanduo, bet sutaria dėl bendro poreikio gerti. Šis bendras supratimas skatina jų pokalbį. Kai diskutuojame su tais, kurie mąsto kitaip nei mes, turėtume ieškoti bendro troškulio, bendros mūsų žmogiškumo gijos, kuri gali motyvuoti eiti toliau.
Istorija sako, kad svarbu pripažinti savo nesėkmes. Moteris susiduria su savo nesėkmingų santuokų praeitimi ir ją priima. Šiuo atvirumu apie savo nesėkmes ji žengia žingsnį tiesos link.
Galiausiai ji ir Jėzus pokalbį baigia apie aukščiausius dalykus. Diskutuodami apie tai, kas tikėjime svarbiausia, jie sugeba peržengti smulkmenas. Ne taip svarbu kur turėtų būti garbinamas Dievas, svarbu, kad jis būtų šlovinamas dvasia ir tiesa.
Šis susitikimas mums sako, kad galime tikėtis rasti Jėzų pokalbyje su kitais, net ir su tais, kurie mąsto kitaip. Neturime naiviai galvoti, kad visos įtampos taip paprastai išnyks. Tikriausiai daugeliu atvejų nemanysime vienodai. Bet jei tiesa, kad Jėzų galime sutikti ir geruose pokalbiuose, tai tuo pačiu ir padrąsinimas bendrauti su kitais, net ir kitaip mąstančiais.
Baigsiu kuo pradėjau – susitikimu. Prieš daug metų šioje vietoje t. Saulaitis sutuokė lietuvę katalikę ir berods pakistanietį sikhą. Prieš keletą metų čia pakrikštijau jų sūnų. Krikšto metu vaiko tėvas paklausė, ar galėtų paskaityti ištrauką iš savo šventų raštų. Žinoma sutikau. Įsiminiau vieną sakinį. „Šis vaikas šiandien priima palaiminimą, kad pats būtų palaima kitiems“. To ir linkiu visiems mūsų šios savaitės susitikimams.