Kalėdos – Dievo apsireiškimas žydams, Trys karaliai – pagoniams, o Jėzaus krikštas – apsireiškimas atgailaujantiems nusidėjėliams.
Nei Jonas, nei Jėzus neišrado krikšto. Jis buvo praktikuojamas šimtmečius tarp žydų kaip ritualas, prilygstantis mūsų išpažinčiai. Iki 70 m. po Kr. e. šventyklos sugriovimo, žydai naudodavo specialų baseiną apvalymui nuo dvasinio nešvarumo ir nuodėmių. Jonas skelbė, kad krikštas Jordane yra dalis pasirengimo kataklizmui, kurį sukels ateinantis Mesijas.
- Ši šventė yra keista:
Neseniai šventėme Kalėdas, paskui girdėjome apie Jėzų 12-metį paauglį, kusi atsiskyrė nuo tėvų ir pasiliko šventykloje, o šiandien 18-kos metų šuolis. Trisdešimtmetis Jėzus pradeda viešą veiklą. Pradeda keistai. Kodėl šventas Dievo Sūnus stoja į nusidėjėlių gretas ir eina priimti atgailos krikštą pas pusbrolį Joną Jordane?
Kodėl Jis laukė trisdešimt metų, kol pradės viešąją tarnystę? Keistas atsakymas į pirmąjį klausimą, randamas apokrifinėje knygoje „Evangelija pagal hebrajus“, sako, kad Jėzus priėmė Jono krikštą, norėdamas įtikti savo motinai ir giminaičiams. Bet tai mums nepadeda.
Bažnyčios tėvai sako, kad Dangaus Tėvo balsas ištaria 2-os psalmės žodžius, kurie atskleidžia Jėzaus tapatybę „Tai yra mano mylimasis Sūnus“, paskui pridedama žodžiai iš pranašo Izaijo, kur minimas „kankinamas tarnas“ ir sakome, esi tas, „kuriuo aš gėriuosi“. Šitaip atskleidžiama Jėzaus misija išgelbėti žmoniją savo kančia ir mirtimi. Viskas įmantriai sudėliota ir paaiškinta, o mums dviguba žinia 1. Dievas sako konkrečiai tau – tu esi mano mylimas sūnus, mylima dukra. Ir 2. Tavimi aš gėriuosi, tavimi pasitikiu. Bet ar viskas taip paprasta?
2. Ši šventė gali būti pavojinga
Vienas amerikietis kunigas sako:
Per pamokslą, sakiau, kad žodžiai, kuriuos Dievas ištarė per Jėzaus krikštą: „Tai yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš gėriuosi!“, yra žodžiai, kuriuos Dievas kasdien ištaria mums kiekvienam.
Po mišių į zakristiją atėjo jaunas vyras, sujaudintas, pasipiktinęs ir sukrėstas.
Jis jau kurį laiką nelankė bažnyčios, bet tą sekmadienį atėjo, nes tą savaitę prisipažino padaręs nusikaltimą ir laukė nuosprendžio. Netrukus jis turėjo eiti į kalėjimą.
Pamokslas jį skaudžiai palietė, nes:
Pirma, jam buvo sunku patikėti, kad Dievas ar kas nors kitas jį myli.
Antra, dar skaudžiau. „Tėve, aš žinau, kad per visą savo gyvenimą niekas niekada nebuvo manimi patenkintas, niekas minimi nesigėrėjo. Tuo labiau mano tėvas! Niekas niekada nesidžiaugė niekuo, ką aš padariau!“ liūdnai pasakė jis.
Didžiąją dalį mūsų dvasinio alkio, skausmo ir liūdesio sudaro tai, kad niekas niekada nesidžiaugė mumis iš tikrųjų. Ar bent jau to nepasakė, neparodė. Sako minėtas kunigas.
3. Ši šventė gali būti ir palaiminga.
Tėvas Aldonas, tėvas Mindaugas, ses. Aistė ir kiti dvasiniai palydėtojai turi ypatinga Dievo dovaną. Jie su meile, kantrybe ir išmintimi valandų valandas klauso įvairių žmonių gyvenimo pasakojimų – kitaip sakant palydi juos per Ignaco Dvasines pratybas. Jos prasideda skyriumi Pradžia ir pagrindas. Pirmi žodžiai: „Žmogus yra sukurtas Dievą, mūsų Viešpatį, šlovinti, garbinti, jam tarnauti ir per tai išgelbėti savo sielą…“. Rekolekcijų dalyviai dažnai praleidžia pirmą teiginį „žmogus yra sukurtas“ ir eina pire to, ką jie turi daryti. Dvasiniai palydėtojai, tarp jų ir mūsų draugas Austrijos jėzuitas Bruno Niederbacher sako neskubėk.
Sustok prie pirmų žodžių „Aš esu sukurtas“ ir įsimąstyk. Dievas manęs nori tokio, koks esu.“ Galbūt mano tėvai norėjo berniuko, ar mergaitės, o Dievas norėjo ir nori būtent manęs. Kiemo vaikai norėjo, kad būčiau ketvirtas žaidėjas, kurio jiems trūko, o Dievas manęs nori ne dėl skaičiaus.
Aš esu ne todėl, kad Dievui manęs reikia kažkam kitam. Mes gaminame automobilius ir lėktuvus, nes jų mums reikia. Dievui nieko netrūksta. Jis yra tobulas. Kūrinijos darbai yra jo meilės ir gerumo išraiška. Ir aš esu Dievo gerumo ir meilės išraiška.
Yra įvairūs pamatai, ant kurių žmonės stato savo gyvenimo namus.
Kai kurie stato ant savo sėkmės. Galvodami: „Aš kažką pasiekiau. Todėl turiu teisę egzistuoti.“
Kiti gyvenimo namus stato ant savo grožio, intelekto, kitų fizinių ir protinių privalumų. Galvodami: „Esu gražus, protingas, talentingas, žinomas. Todėl turiu teisę egzistuoti.“
Atsargiai, sako Jėzus ir Ignacas. Šie pamatai nėra tvirti. Namas galbūt atrodo prabangiai, bet pagrindas netvirtas. Kartais kyla bangos, kurios gana greitai nuplauna viską, kas atrodė svarbu. Tai nesėkmių bangos, krizių duobės, senatvės bangos, reitingų nuosmukiai…
Nestatyk ant šių pamatų! Statyk ant uolos, ant Dievo! Suprask, kad Jis myli mus kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką; Jam esu brangus toks, koks esu. Dievas myli mane ne tada, kai jau esu, bet – aš esu, nes Dievas mane myli. „Meilė yra ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet tai, kad Jis mus pirmas pamilo“ sako evangelistas Jonas. Tegul šis tikėjimas bus tavo pamatas! Tada tau nebereikės taip stengtis įrodinėti savo vertę kitiems, tada tau nebereikės ieškoti savo egzistencijos prasmės išoriniuose dalykuose. Aš esu sukurtas – Dievo norėtas, norimas ir mylimas, antraip manęs nebūtų.
Sako tėvas Bruno.
Baigsiu vieno dainininko žodžiais. „Jei manai, kad negali padėti sau, pamėgink padėti kitam“.