Jau pradedame švęsti Kalėdas, vieną laukiamiausių švenčių. Tai įvykis, iš esmės pakeitęs visatos ir pasaulio istoriją. Šiandien ne tik prisimename aną praeities įvykį, bet švenčiame kaip mūsų dabartį ir ateitį. Šio slėpiningo įvykio gelmės mes tikriausia niekada nepajėgsime pilnai suprasti, bet nujaučiame, kad tai meilės paslaptis, prie kurios esame kviečiami artintis taip pat su meile.
Girdėjau sakant, kad mūsų šventės, yra tokios, kokie esame mes patys.
Tik per šventes mūsų lūkesčiai dar ryškesnėmis spalvomis nusidažo ir garsiau prabyla. Tai artumo, jaukumo, saugumo, troškimo būti mylimu, ateities, laimės lūkesčiai.
Kalėdos siejasi ne tik su dovanomis ir sveikinimais. Nors mes nė vienas nepragyvename iš dovanų, bet malonu, kai kas pasveikina, o ir maža dovanėlė atneša džiaugsmo, nes nuoširdžiai dovanota. Mes kiekvienas gyvename savo gyvenimą, bet malonu, kai kas palinki gero, sėkmės, sveikatos, paklausia kaip sekasi.
Per šventes mes lyg norime tapti kitokiais, bent trumpam, norime kad mus pastebėtų, jautriau išklausytų, šilčiau priimtų, norime būti su brangiais žmonėmis, prisiminti, kas buvo gera, galbūt kartu svajoti apie geresnę ateitį… Viskas gražu, viskas dera šventei.
Ar ši šventė negalėtų mus paskatinti vieni kitus labiau branginti ne tik per šventes, būti pagalbesniais, jautresniais vieni kitiems ištisus metus?
Prisiminė vienos krikščionių pamokslininkės mintis. Ji sako, jeigu mes tiek laiko melstumės, kiek spoksome į televizorių, kiek tuščiai naršome po internetą, apkalbame, skundžiamės ir kritikuojame kitus – mūsų pasaulis tikrai pasikeistų į gera. Galbūt šiandien yra ta diena, kai mano gyvenime gali kas nors pradėti keistis į gera.
Jau ir per šias Kalėdas turėsime progą patikrinti, ar teisinga sakyti, kad mūsų šventės yra tokios, kokie esame patys. Bet mes kaip krikščionys visada esame kviečiami siekti daugiau. Todėl Kalėdos kreipia mūsų žvilgsnį į Jėzų, į pasaulio šviesą, kuri spindi tamsybėse. Tos tamsybės visais laikais buvo bauginančios, jų nestinga ir šiandien – Alepas, Berlynas, Ukraina… O kur dar visokie mūsų aplinkos, mūsų pačių baimės, šešėliai… Tačiau žvilgsnį kreipkime į Jėzų, į šviesą.
XII-XIII amžių sandūroje gyvenęs popiežius Inocentas III sako: Kalėdomis mes švenčiame Jėzaus dievišką amžiną gimimą iš Tėvo; jo kūnišką gimimą iš Marijos ir dvasinį – žmonių širdyse.
Jo amžininkas vokiečių vienuolis Eckartas jam antrina: „Jei kas nors paklaustų manęs, kodėl mes meldžiamės, pasninkaujame, kodėl atliekame visokius darbus, kodėl esame pakrikštyti ir, svarbiausia, kodėl Dievas įsikūnijo, atsakyčiau: tam, kad Dievas galėtų gimti sieloje, o siela galėtų gimti Dieve. Dėl šitos priežasties buvo parašytas Šv. Raštas, dėl šitos priežasties Dievas sukūrė pasaulį ir angelus. (…) Vien tam, kad Dievas galėtų gimti sieloje, o siela galėtų gimti Dieve. Per Kalėdas mes laike švenčiame amžinąjį Jėzaus gimimą, kuris turi nuolat atsikartoti mūsų geruose darbuose. Taip Dievas gimsta žmoguje ir žmogus Dieve.“
Visą adventą mąstėme, ką tai galėtų reikšti. Šiandien žvelgdami į prakartėlę turime progą dar kartą pagalvoti, ką konkrečiai tai reiškia man.