Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu.  Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. Jn 13, 1–15

Kvietimas ir rūpestis

Koks įspūdingas vaizdas: Jėzus plauna savo mokiniams kojas, lyg būtų tarnas. Jis labai aiškiai parodo, kad ir aš turiu tarnauti kitiems, – nebūtinai plaudamas jiems kojas (nors yra daug galimybių praktiškai rūpintis kitais), bet gerai įsiklausydamas ir atvirai reaguodamas į kitų poreikius. „Plaudamas kitam kojas“, aš turėčiau nepamiršti priešais esančio žmogaus orumo bei savojo – nuolankaus tarno – romaus orumo. „Kaip aš jums padariau, taip ir jūs turėtumėte daryti.“

Paskutinė vakarienė nebuvo neplanuotas įvykis. Jėzus nusprendė, kaip viskas vyks: nuo vietos pasirinkimo iki artimiausių mokinių pakvietimo ir mokymo apie kojų plovimą. Prieš pat savo suėmimą būdamas su artimiausiais mokiniais, jis ritualinę vakarienę pavertė nauju dalyvavimu išganyme. Mes irgi esame suburti kaip Jėzaus Kristaus mokiniai. Jis mums duoda savo kūną ir kraują, kad taptume jo kūnu, veikiančiu pasaulyje, ir nuolat atsimintume, kas Jis yra ir ką padarė dėl mūsų.

Jim Stoeger, SJ (2016)

Leidimas publikuoti gautas iš USA Midwest Jesuit Province. Vertimo ir nuotraukų autorius t. Vidmantas Šimkūnas, SJ