Evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Evangelija mums sako: „Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas, ras budinčius.“

Mėginu stabtelti prie šios eilutės.
Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo lyg geriau tiktų adventui, kurio motyvas – laukimas ar gavėniai, nei atostogų rugpjūčiui.

Tikriausiai nesunkiai save įsivaizduojame, kaip Dievo, Jėzaus tarnus. Esame jo Bažnyčios nariai, jį vadiname ir laikome savo Viešpačiu.
Stengiamės dorai gyventi, mylėti žmones ir pasaulį, kiekvieną dieną rūpinamės savais ir pagal išgales padedame kitiems. O maldoje Dievą šloviname, jam dėkojame, juo pasitikime. Nors nežinome, kada, bet esame tikri, kad mūsų šeimininkas sugrįš. Arba galime sakyti ateis meiliai mūsų pasitikti, kai iškeliausime iš šio pasaulio.

Visa dėlionė atrodo daugmaž logiška ir priimtina. Tačiau joje praleidome pirmą frazę, kuri sako, kad tokie tarnai yra laimingi. Tad galime klausti ar esame, ar esu ar jaučiuosi laimingas? Iš esmės tikriausia taip, nes esame Jėzaus atpirkti, jo mylimi ir norimi. Kiekvieną dieną gauname gausybę Dievo dovanų. Bet ar jaučiamės laimingi, kad esame budintys jo tarnai? Ir apskritai, kas ta laimė yra?

Jei dabar sudarytume diskusijų grupeles po du suolus kiekvieną, galėtume iki pietų įdomiai diskutuoti, kas yra laimė ir ar esu laimingas. O paskui ant lentos kiekviena grupelė parašytų po sakinį, kas jai yra laimė. Spėju, būtų įdomu. Mišiose neįprasta tai daryti, be to ilgai užtruktų, o vien įdomumo motyvas būtų per menkas.

Gal mano kartos žmonės dar prisimenate vaikystės filmuką, „Kaip asiliukas laimės ieškojo“. Asiliukas eidamas užkliuvo už akmens ir vos neparkrito. Paukšteliai sako: „O kokia nelaimė“. Tada asiliukas paklausė, o kas yra laimė ir pradėjo jos ieškoti pirmiausia pas draugus. Jie rodė jam, ką turi geriausio: avis – vilnas, ožka – pieną, antinas – buožgalvius, bet visi pripažino, kad būtent laimės jie neturi.
Paskui jie netyčia rado pasiklydusią mergaitę ir ją parvedė namo. Tada mergaitė sako: „Kokia laimė, kad jūs mane suradote“. Išeitų, kad laimė yra kai gali padėti kitam. Manau sutiktume, kad tai vienas jos aspektų. Bet ar tai visa laimė? Juk kartais negali padėti kitam, net jei ir labai nori.

Ar būtų galima taip sakyti, kad kažkur giliai, mes visgi trokštame paties Dievo, o su juo ir visa kita?

Radau tokį eiliuotą tekstą, kurio paskutiniai žodžiai „Amžinybės jaukuma ir grakštumas“ jau savaitę skamba galvoje. Tai Madeleine Delbrêl eilėraštis, kuris taip ir vadinasi „Jaukuma ir grakštumas“. Laimei, mūsų mylimas, gerbiamas poetas ir vertėjas Antanas Gailius jį šiam sekmadieniui mums išvertė.

Didis skausmas mums, Viešpatie,
kasdien mus judėti skatinąs, 
kad mes tavo gražiąją muziką taip be džiugesio grojam,

kad vis dar gamas kartojam,
pastangų negrakščių laikais tebetveriam.
Kad einam pro žmones
lyg persitempę, rimti, lyg vilktumėm naštą.
Kad niekaip nesugebam virš mūsų kampelio pasaulyje
dirbdami, nusiplūkę, skubėdami
paskleisti kažką, kas būtų
amžinybės jaukuma ir grakštumas.