Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Šiandienos evangelijos ištrauką ne būtinai iš karto lengvai galėtume pavadinti Gerąja naujiena. Stiprūs net grėsmingi žodžiai, vietoj taikos ir ramybės. Ką jau bekalbėti apie vasarišką palaimą. Norėdami juos geriau suprasti turėtume gerokai pasigilinti į šį daugiasluoksnį tekstą, į jo kontekstą.

Tačiau šį vasaros sekmadienį noriu pakviesti pamąstymui apie kiekvienose Mišiose girdimus žodžius ir įprastą vaizdą, kai prieš Komuniją, kunigas iškelia ostiją sakydamas, kad tai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.

Jėzuitai mokomi įvairių maldos būdų, kad su jais susipažintų ir kiekvienas pasirinktų jam tinkamus. Vieno tokio Dvasinio pratimo metu turėjau įsivaizduoti, kaip stoviu prieš Dievą atviromis, ištiestomis rankomis ir atiduodu Jam viską, kas susikaupė per mano gyvenimą: sėkmes ir nesėkmes, pasiekimus, planus, mielus daiktus, bet ir santykius, kurie man labai svarbūs ir brangūs.

Pratimas tęsėsi toliau. Gali būti, kad Dievas pažvelgs į mane ir pasakys: „Žmogau, tu turi daug.“ „Taip“, atsakau: „Aš turiu labai daug, galbūt daugiau, nei manau“. Paskui turėjau įsivaizduoti, kaip Dievas man sako: „Ar sutinki, kad aš kai ką paimčiau?“ Tuomet mane apėmė nerimo ir baimės jausmas. „Paimti? Ar jis nori iš manęs ką nors atimti? Jei taip tai, ką? Argi iš žmonių dažnai nebūna atimama tai, kas jiems brangiausia?“ Aš pajutau norą sugniaužti kumščius ir užsklęsti rankas.

Mišiose girdime Jono Krikštytojo žodžius: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.“ Kitomis kalbomis skamba – atima, pašalina pasaulio nuodėmes. Po truputį aiškėja, ką Jis nori iš manęs atimti: „Ne brangiausią dalyką“, o kaip sako Jonas Krikštytojas: „pasaulio ir mano nuodėmes“.

Nuodėmė yra įsišaknijusi klaidingame Dievo suvokime, kad Jis nenori man gero. Šis nepasitikėjimas, kuris Adomą ir Ievą bei visus jų vaikus verčia slėptis nuo Dievo, yra pasaulio nuodėmė. Nuodėmė, kuri slypi ir už mano baimių. Jėzus nori ją pašalinti. Bet kaip? Sakydamas mums koks Dievas yra.

Pirmiausia Jonas pamatė Jėzų einantį link jo. Tai Dievo samprata, kuri atsispindi Jėzuje, jo gyvenime, jo skelbime, jo veiksmuose, mirtyje ir prisikėlime. Dievas ateina pas mus. Kaip geras piemuo ieškantis paklydusios avies, kol ją randa. Kaip gailestingas tėvas. Jis nesėdi namuose ir nesako: „Jei mano sūnus ko nors nori, tegul ateina pas mane.“ Ne! Tėvas išeina jo pasitikti. Jėzus mums perteikia šią Dievo nuostatą iki pat galo. Iki mirties ant kryžiaus. Ją simbolizuoja jo ištiestos rankos.

Būtent taip esu kviečiamas suprasti savo gyvenimą, netgi jo sunkumus. Dievas ateina pas mane per visus įvykius.

Čia prisiminė kai kam eretiškai skambanti, bet gili ir prasminga vieno rabino malda. Dieve, man tavęs nereikia, aš tavęs nesukūriau! Tu mane sukūrei, tai tau manęs reikia. Tu manęs ieškok ir surask.

Jonas Krikštytojas parodo Jėzų kaip Dievo Avinėlį. Avinėliai nėra smurtingi gyvūnai, jie meilūs ir švelnūs, jų nereikia bijoti.

Dievas ateina pas mane visur, kaip tas, kuris nekelia baimės, bet traukia meile. Jėzuitas mokslininkas Teilhard de Chardin gražiai sako: „Dievas iš ateities traukia mus meilės jėga“.

Šitas Dievas ateina, kaip avinėlis paimti, sunaikinti pasaulio ir mano nuodėmes. Kiekvieną kartą, kai girdžiu šiuos žodžius, matau iškeltą ostiją esu apdovanotas malone, kiekvieną kartą galiu pagalvoti, ką konkrečiai noriu jam atiduoti, kad jis sunaikintų, kad drąsiau, tvirčiau jausčiausi prieš save, kitus žmones ir Jį.