Evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Šiandien popiežius skelbia 21 naują kardinolą. 16 jų gali būti renkami popiežiumi, nes yra iki 80 metų. 11 iš 16 yra ne Europos ir ne Šiaurės Amerikos. Paragvajus, Singapūras, Rytų Timoras pirmą kartą jų istorijoje turės savo kardinolus. Mano pirmą žvilgsnį patraukė du nominantai: Mongolijos jauniausias – 47 metų ir Haiderabado, vieno vargingiausių regionų Indijoje arkivyskupas Poola. Tai gražiai atliepia šiandienos evangelijos mintį. Paola kilęs iš Dalitų – neliečiamųjų, pačių žemiausių kastų sistemoje, o šiandien jis nominuojamas kardinolu. Melskimės už šiuos Bažnyčios vadovus ir grįžkime prie girdėtos evangelijos.

Iš karto galime klausti, o apie ką gi ji kalba?

Girdėjome du panašaus stiliaus mokymus. Abiejuose kalbama apie pokylius. „Kai eini į pokylį“ ir „Kai pats rengi pokylį“. Abiejuose yra įspėjamoji frazė: „Nesirink pirmų vietų, kad nebūtum nužemintas“ ir „Neruošk vaišių turtingiems, kad jiems įtiktum, kad jau dabar negautum atlygio.“ Abiejuose yra pamokymas: „Bet kai… eini į pokylį, kai pats rengi pokylį.“

Jėzus neketina mokyti gerų manierų ar etiketo pamokų, o moko mus, apie garbę, pagarbą ir nuolankumą.

Ir vėl tas pats: Nusižemink; muškis į krūtinę būk nuolankus. Ir dar turi sąžinės graužatį. Tada būsi geras krikščionis. Jei tik parodysi bent truputį pasitikėjimo savimi, būsi apšauktas fariziejumi! Tau bus pasakyta: „Puikuojiesi, save aukštini – būsi pažemintas.“

Nelinksmai skamba geroji Naujiena. Kur gyvenimo džiaugsmas? Tačiau šiandieninis tekstas, palyginti su tolesniais, atrodo nekenksmingas. Tereikia perversti kelis puslapius į priekį ir Luko evangelijoje rasime stipresnių posakių: „Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes jūs juoksitės… Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite“. Išvada, kurią galėtų padaryti pamokslininkas, atrodo aiški: jis galėtų šaukti klausytojams:
– Liūdėkite, liūdėkite ir verkite. Laimė, geismas gyventi ne jums – jūs krikščionys!

Argi Friedrichas Nyčė neįžvelgė tokios gyvenimo filosofijos, kur Kristus ir Krikščionis neigia laimę žemėje. Jis yra silpnas, vargšas, pakankamai išsigimęs, kad kentėtų visais įmanomais būdais… „Dievas ant kryžiaus“ yra gyvenimo prakeiksmas. Todėl – kuo toliau nuo Kristaus, nuo šio gyvenimo nekentėjo pas Dionisą – vyno, džiaugsmo ir svaigulio dievą. Svarbu niekada nekentėti.

Dėl savaip suprasto gyvenimo didis filosofas atsisveikino su Kristumi. Nes manė, kad sekant Kristaus pėdomis susigriausi gyvenimą. O jis norėjo gyventi, tikėjo, kad yra pakankamai stiprus, kad pats ištvertų visas kančias, pakankamai stiprus, kad sudievintų žmogų – net save patį.

Juo pasekė ištisa amžininkų karta. Iš pradžių ji nutolo nuo Bažnyčios, o paskui ir nuo Kristaus. Nes nebegalėjo pakęsti Bažnyčios klerikalų moralizuojančio piršto. Bažnyčią jie suvokė kaip gyvenimo geismo ir laimės stabdį.

Taip atsitiko iš dalies todėl, kad Bažnyčia vis grasino pomirtinio gyvenimo siaubingu nuosprendžiu. Vis kartojo – „Yra akis, kuri viską mato net nakties tamsoje. Ypač po antklode!“ Kadangi žmonės nebenorėjo būti „globojami“ kunigų, daugybė nusigręžė nuo Bažnyčios. Dažnu atveju sakėsi, kad tai daro būtent dėl Jėzaus Kristaus… Bet atsisveikinimas su Bažnyčia ilgainiui tapo ir atsisveikinimu su Kristumi bei jo Evangelija.

Bendrą kultūrinį požiūrį į Jėzų Kristų nuo seno lydi tas pats įtarumas, kurio niekaip negalėjo atsikratyti didysis filosofas Nyčė: Sekimas Kristumi naikina gyvenimo džiaugsmą. Jei norite gyventi, ieškokite savo dievų kitur. Geriausia: pats tapk dievu! Jaunas, gražus, sveikas ir stiprus. Ko daugiau galima norėti? Apsvaigęs nuo kasdienio vartojimo, pagoniškas žmogus geidulingai pakyla virš savęs, vengia gėdingo žvilgsnio į daugybę vargstančių, į gyvas būtybes, kabančias ant intensyvios terapijos skyrių vamzdelių. Jis dar gi postringauja ar šios gyvos būtybės vis dar yra žmonės…, mat joms trūksta neva esminio buvimo žmogumi kriterijaus – gyvenimo kokybės.

Būtinai reikėjo koreguoti dieviškojo policininko, dangiškojo buhalterio, negailestingo ir nežmoniško teisėjo įvaizdį.

Tačiau taip pat svarbu koreguoti ir Nyčės požiūrį į Jėzų Kristų ir kvestionuoti kultūrinį įtarumą, kad krikščioniškasis kelias neigia laiminga gyvenimą žemėje, kad jis yra silpnas ir gyvenimui priešiškas.

Jėzus nesivaikė gyvenimo džiaugsmo ir nesiblaškė nuo vieno vakarėlio prie kito, neieškojo didžiausių įspūdžių, kad pakiltų virš savęs ir savo kasdienybės. Tačiau priešingai nei Nyčės, priešingai nei vartotojiško žmogaus, priešingai nei pagoniško šių dienų žmogaus, kuris yra ir manyje. Jėzaus nekankino baimė, kad jo gyvenimas bus nepakankamas: jei jis nepatirs stipriausių įspūdžių ir malonumų. Dionisiškoji pagunda Jėzui buvo svetima.

Su vaikišku pasitikėjimu, Jėzus gyveno įsitikinęs, kad jo gyvenimas yra Kito, Dievo, jo Tėvo, Gyvenimo mylėtojo rankose. Jo neprižiūri dieviškasis policininkas, nevertina dangiškasis buhalteris ar negailestingas teisėjas.

Brangus Frederikai, tu iš dalies esi teisus – pats kryžius, pats buvimas prie jo prikaltam, yra gyvenimo prakeiksmas, kaip ir visos kančios, kurios mus ištinka, o dar labiau visi sadomazochistiniai savęs ir kitų naikinimai. Vien tik kryžius yra gyvenimo prakeiksmas. Bet ne nukryžiuotasis! Ir čia tu klysti. Nes nukryžiuotasis, nešamas gyvybės mylėtojo, net ir prakeikimo situacijoje liudijo gyvybės ir meilės jai vertę.

Kitaip nei tu, didis filosofe Frederikai, aš noriu tikėti į Jėzų Kristų, dėl jo meilės gyvenimui! Nors jis pats gyvenimo ir laimės troškimo niekada nelaikė tiesioginiu savo tikslu ir jo nesiekė. Vienintelis jo gyvenimo tikslas ir kartu vienintelis kelias buvo atsiduoti Dievui, gyvenimo mylėtojui. Meilė gyvenimui buvo šalutinis poveikis, bet jis nėra nei neigtinas nei nesvarbus.

Todėl šios dienos Jėzaus pamoka man yra apie meilę gyvenimui, apie nuolankumą, apie garbę, ir pagarbą Dievui, kitam žmogui ir sau.