Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite: čia

Prieš keletą savaičių girdėjome Jėzų sakant, kad jis atėjo atnešti ne ramybę, ne taiką. Penkių asmenų šeima susiskaldys: du prieš tris ir pan. Tada atrodė, kad Evangelija gali būti labai sudėtinga. Šiandien galime pasakyti, kad turime trigubą iššūkį. Jei nori būti Jėzaus mokiniu, esi raginamas:

• nekęsti savų žmonių, net savo gyvybės
• nešti kryžių
• ir atsisakyti viso turto

„Evangelija“ reiškia „Gera naujiena“, bet kaip tokie iššūkiai gali būti Gera naujiena? Jie negali būti ir nebus, nebent žmogus yra pasirengęs priimti Gerą naujieną, taip kaip ją skelbė Jėzus. Kuris sakė: „Atėjo laikas, Dievo karalystė čia pat, atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Taip rašo Morkus. Luko Evangelijoje Jėzus skelbia Gerąją Naujieną, cituodamas pranašą Izaiją. Viešpaties Dvasia yra ant manęs, nes Jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė mane skelbti belaisviams išlaisvinimą ir grąžinti regėjimą akliesiems ir skelbti Viešpaties malonės metų. Bet kuriuo atveju Jėzus mums sako, kad jei mums patinka, kaip viskas yra. žmogiškosiose karalystėse, tai ši Geroji Naujiena mums gali būti ne tokia gera. Nes Dievo karalystės atėjimas į pasaulį, reiškia didelius pokyčius, visišką dabartinės padėties apvertimą.
Atrodo Jėzus nemėgsta didelių minių. Jis mieliau yra ten „kur susirenka du ar trys“.

Evangelijoje yra nuorodų, kad didelės minios Jėzų nervina. Pavyzdžiui, Luko 12 skyriuje, kai minia susirinko, kad žmonės vieni kitus net trypė, jis pradėjo kalbėti savo mokiniams: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra jų veidmainystės“.

Šiandien Jėzus keliauja į Jeruzalę ir atsisukęs mato didelę minią. Atsižvelgiant į tai, kad tik Jėzus žino, kas jam nutiks Jeruzalėje, atrodo yra sutrikęs.

Užuot išgirdus „Džiaugiuosi, kad visi atėjote“? „Malonu jus matyti“? Girdime – Nekęsti savų žmonių, netgi savo gyvybės, nešti kryžių … antraip negali būti Jo mokinys. Tai tikrai praretins minią! Atrodo, kad toks ir buvo tikslas. Kuris politikas ar nuomonės formuotojas taip darytų?

Tai tikrai griežti žodžiai. Biblinė mokslinė literatūra sako, kad tai yra rytietiška hiperbolinė kalba, kai kontrastingai sugretinus du dalykus norima parodyti, kuris yra svarbesnis. Žinia lyg ir aiški – visų svarbiausia Dievas, o tada visa kita savo vietose.
Tačiau atrodo, kad šalia šios gradacijos Jėzus dargi dekonstruoja tradicinę šeimą. Kaip mums čia išgirsti Gerą Naujieną?

Ir čia jau esame kviečiami į kitą lygmenį.

Ką reiškia, kad Jėzus radikaliai dekonstruoja tradicinę šeimą? Ar dabar mes visi esame vieni? Panašiai kaip „Sugrįžusio sūnaus“ istorijoje. Senoji šeima, senoji tvarka turės būti sugriauta ir tada atkurta. Taip viską daro kryžius. Senoji tvarka turi būti sulaužyta ir vėl sujungta. Eucharistija yra sulaužoma ir duodama mums. Šeima, mūsų pasaulis, viskas turi tai patirti. Leonardas Cohenas, kurio paminklas stovi prie Pylimo gatvės, dainuoja: „Viskame yra įtrūkimai. Taip įeina šviesa.“

Richard Rohr knygoje „Krentant į viršų: dviejų gyvenimo pusių dvasia“ sako, kad pirmąją gyvenimo pusę mes gyvename „saugaus konteinerio dvasia“, taisyklių apie atlygį ir bausmę dvasia. Mes įgyjame turtą kaip nusipelnytą atlygį. Svarbus saugaus konteinerio elementas yra ribos tarp vidaus ir išorės, mūsų ir jų. Tokį pasaulį valdo Dievas, kuris yra mūsų pusėje, saugo mus, atlygina mums, kai esame geri, baudžia tuos, kurie yra blogi, ir pan.

Tačiau gyvenimo realybė tam tikru momentu palaipsniui pradeda kelti abejonių dėl šio dvasingumo. Dažnai būtent tragiškos netektys mus pastūmėja į dvasingumo krizę. Tokios krizės taip pat yra atviros durys į dvasingumą antrajai gyvenimo pusei, kur gyvenimas gali būti vis labiau priimamas kaip dovana.

Minėtas autorius pasakoja Paulos istoriją, kuri atrodo beveik neįmanoma nei išgyventi nei suprasti. Paula išgyveno skaudžią netektį. Būdama 27-erių laukėsi antros dukros. Gyvenimas atrodė klostosi gražiai ir viltingai. Tačiau vieną dieną jos vyras ir vyresnioji dukra žuvo autoavarijoje, kurią sukėlė girtas vairuotojas. Saugus indas, kurį jai suteikė dvasingumas per 27 gyvenimo metus, suskilinėjo susidūręs su tokia netektimi. Ji tiesiog susirgo. Įmantriau pasakius – psichosomatinėmis ligomis, bet vėliau prasidėjo ir lėtas perėjimas prie dvasingumo, kuris ją palaikė antrojoje gyvenimo pusėje.

Istorija, čia nesibaigia. Po daugelio metų, jau beveik pasveikusi Paula aplankė savo gerą draugę Susan kitame mieste. Kaip tik tada Susan sulaukė baisaus policijos skambučio. Jos 22 metų sūnus Markas žuvo partrenktas automobilio einant į koledžą. Paula lydi draugę į ligoninę, kur buvo nugabentas jos sūnaus kūnas. Susan, pabuvusi viena su sūnumi paprašo slaugytojos pakviesti Paulą. Ji pasakoja, kas įvyko toliau.
Susan, kuri žinojo, ką reiškia turėti brangų žmogų ir daug daiktų, turėti nuosavybės, mane paklausė: „Jis niekada nebuvo tikrai mano, ar ne?“
„Susan, nė vienas iš jų nėra mūsų. Viskas yra dovana.“ Pasakiau aš.

„Jei tai tiesa, tai jis negali būti iš manęs atimtas. Jei jis buvo dovana, tai dabar aš jį grąžinsiu.“ Susan paėmė mano ir žuvusio sūnaus ranką ir meldėsi: „Dieve, priešais mane yra didžiausia dovana, kurią Tu man kada nors davei. Dabar aš ją grąžinu. Ačiū už visus šiuos metus.“

Knygos autorius rašo ir aš jam pritariu. „Neįsivaizduoju, ar galėčiau kada nors melstis tokia malda panašiomis aplinkybėmis. Ypač per pirmąsias valandas po tokios netekties. Bet manau, kad gebėjimas melstis tokia malda yra antrosios gyvenimo pusės dvasingumo tikslas. Tai gebėjimas patirti savo turtą, savo šeimą, brangius santykius net savo gyvybę kaip gryną dovaną.“ Tai gebėjimas išgyventi mirtį, būnant vienybėje su visu gyvenimu – ir visų gyvenimo pagrindu, Dievu. Jėzus, atėjo padėti mums užaugti į tą malonės gyvenimą, kuris yra amžino gyvenimo patirtis dabar, tai yra patirtis gyvenimo kaip grynos dovanos.

Ir tai man jau skamba kaip gera naujiena.