Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite: čia
Lk 16,1-13
Šiandienos palyginimas, vienas iš sunkiai suvokiamų ne tik man.
Ar jis galėtų būti prasmingas vadybos ar verslo etikos požiūriu? – Ko gero ne.
Tai gal jis prasmingas teologiniu ar dar kokiu požiūriu? Nelengva suvokti.
Dar nerandu atsakymo kuo jis galėtų būti prasmingas. Ir tai dar labiau intriguoja.
Pradėkime nuo paviršiaus. Kas, būdamas sveiko proto, galėtų pagalvoti, kad suktos gudrybės ir sutarčių perrašymas yra geras būdas susidraugauti su būsimais verslo partneriais? Juk, jei apgaudinėjai buvusį šeimininką, vargu ar tavimi pasitikės naujas partneris.
Mano pažįstami verslininkai sako, kad jie vadybai visada ieško geriausių žmonių, kuriais galima pasitikėti, yra sąžiningi, kurių nereikėtų nuolat kontroliuoti.
Bandymas surasti tokį žmogų šiame palyginime kol kas nesėkmingas.
Pažiūrėjus į graikišką originalą ir palyginus vertimus situacija dar keblesnė.
Lietuvių ir daugelyje kitų kalbų vertimų rašoma, kad vadybininkui ar ekonomui buvo pareikšti kaltinimai, kad jis švaistė šeimininko turtą. O tai jau rimta.
Tačiau originalo, graikų kalboje nekalbama apie kaltinimus. Pasakotojas tik sako, kad valdytojas buvo apskųstas, bet negirdime jokių įrodymų. Kai kurie Biblijos žinovai sako, kad vadybininkas buvo tiesiog apšmeižtas. Plačiausiai žinoma, kad tai nesąžiningo prievaizdo palyginimas ir atrodo taip paprasčiau. Perverčiau kelis Biblijos vertimus įvairiomis kalbomis. Vienur verčiama- apsukrus ar suktas, kitur išmanus, kitur neištikimas, neteisingas.
Jeigu pranešimas šeimininkui šmeižtas, tai valdytojas nebuvo nesąžiningas.
Bet kaip dėl turto, kuris jam nepriklausė, švaistymo?
Vertimuose rašoma, kad vadybininkas iššvaistė šeimininko turtą. Tie patys Biblijos specialistai sako, kad originalus graikiškas žodis διασκορπίζων neturi nieko bendra su švaistymu.
Šeimininkas buvo nusiminęs, nes girdėjo (teisingai ar ne), kad valdytojas tiesiog išleisdavo jo pinigus. O gal jis investavo į skirtingus vietinius ūkius, verslus arba ieškojo šeimininkui, partnerių.
Atrodo šeimininkas nesivargina pasitikrinti ar skundas apie vadybininką pagrįstas.
Štai kelios šio aiškinimo versijos. Galima pasirinkti kurią norite, kuri atrodo prasmingesnė.
- Kai kas bando aiškinti, kad kaip parastai palyginimuose šeimininkas reiškia Dievą, tarnai ar vadybininkai būtume mes. Bet ar geras ir teisingas Dievas galėtų nepasitikrinti ar kalbos apie vadybininką teisingos, o gal tai tik apkalbos. Skaitėme: „Ką girdžiu apie tave šnekant“.
- Situacija dar labiau komplikuojasi kai imamasi aukštojo pilotažo, kitaip sakant bandoma sukti uodegą ir apie žodžius kad „Šeimininkas pagyrė suktąjį tarną“ sakoma: „Girdi jis tik pripažino tarno gudrumą, bet negyrė paties suktumo“.
- Dar kiti sako, tas apsukrus vadybininkas sudarydamas skolinimo sutartis užsidėdavo sau procentus ir taip užsidirbdavo. O dabar kai tapo riesta, jis gudriai perrašo skolų sutartis ir atsisako savo „uždarbio. Šeimininkas atgauna, ką iš tikrųjų paskolino ir skolininkui gerai, nes perpus sumažinama skola. Bet atsiprašau, 50 % visų investicijų pasisavinti už vadybą. Kuris verslininkas sutiktų su tokiu atlygiu?
- Vadybininkas išmintingas, nes galvoja apie ateitį. Pinigų (ne savo) pagalba ieško draugų, kas jį priims ne tik į darbą, bet ir į namus, kai bus atleistas iš tarnybos. Tačiau kuris verslo partneris, norėtų priimti tokį vadybininką, kuris apgaudinėjo savo buvusį šeimininką?
- Versija. Pradžioje palyginimo veikėjai įvardinami: turtingas žmogus, šeimininkas, prievaizdas, skolininkai. Santykiai tarp jų tik dalykiniai ir šalti. O baigiasi žodžiais apie šviesos vaikus. Taigi santykiai tampa šeimyniški, kaip tarp vaikų, jei norime to paties Dievo vaikų. Gražu, bet dar reikia atleisti kaip sako tas pats Lukas: „…ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“.
Tikriausia yra ir daugiau šio palyginimo aiškinimo ir prasmių paieškos versijų. Ir vis tik kodėl labiau paplito tokie ne visai tikslūs, pagražinti, supaprastinti vertimai? Kodėl norime, kad parabolė skambėtų maloniai mūsų ausiai ir būtų aiški? Tikriausiai todėl, kad norime, jog ir gyvenime viskas būtų aišku ir paprasta. Bet taip nėra.
O kas jei ši parabolė mus ruošia sudėtingam gyvenimui? Ir tai yra šeštoji, mane labiau užkalbinanti aiškinimo versija.
Manau, kad raktas į parabolės suvokimą tai leisti jai būti tokia sudėtinga, kokia ji iš tiesų yra, ir tada laukti, kas mus privers susimąstyti apie tai, kaip mes iš gyvename kartu.
Dietrichas Bonhoefferis savo knygoje „Etika“ rašė, kad atsakingas gyvenimas yra toks, kuris atitinka realybę. Tačiau dar įdomiau, kai skaitai originalą vokiečių kalba. Žodis realybė yra Wirklichkeit, susijęs su veiksmažodžiu wirken veikti. Šia prasme realybė labiau reiškia ne tai, kaip viskas „yra“, bet kaip viskas „veikia“. O gyvenime daug kas veikia komplikuotai, dažnai nebūna tik gera – bloga, juoda balta. Pilkos zonos užima daugiau erdvės, nei gali atrodyti. Todėl galime melsti išminties ir pirmiausia teigiamo požiūrio. Kaip šv. Ignacas mokė – jei ko nors kitame žmoguje nesupranti – pirmiausia mėgink žvelgti teigiamai.
Gal tai gali būti žinia ar kvietimas mums pradedantiems naują savaitę, kurios realybė gal ne kartą bus sudėtinga, kaip ir evangelijos parabolė.