Baisūs dalykai dėjosi Izraelyje pranašo Habakuko laikais, apie 600 m. prieš Kristų. Babiloniečiai nugalėjo Asiriją ir grasino Judo karalystei. Tuo tarpu žydų didžiūnai patys buvo susiskaldę ir kovojo vieni su kitais. Prievarta ir smurtas tvyrojo krašte, ir blogiausia, jog tai darėsi normalu. Tai matydamas Habakukas šaukia: Viešpatie, ar nematai kas dedasi? Mes visi būsime išžudyti arba išsižudysime patys!

Ir mūsų laikais ne vienas pasiskundžia, jog pasaulis eina velniop. O koks Dievo atsakymas – tik turėk tikėjimą, nes teisusis gyvens tikėjimo dėka. Lyg ir nelabai padedantis atsakymas. Ir vis tik?

Kažkada girdėjau interviu su viena lietuve, daug iškentusia Sibiro tremtine. Žurnalistė klausia: „Kaip jūs tokiomis sunkiomis sąlygomis išsaugojote tikėjimą?“ Moteris atsakė: „Tai tikėjimas išsaugojo mus“.

Tiek Habakuko, tiek mūsų amžiaus tremčių, tiek ir šiomis dienomis pasaulyje apstu baisybių, o tikėjimo svarba nė kiek nemenkesnė. Šiandienos skaitiniai daug apie jį kalba. Jei kas keliavote per dykumas ar jų prieigas, kur žmonės dar verčiasi žemdirbyste, turėjote pastebėti, koks svarbus jiems yra vanduo, lietus. Indijos regione, prie Punos, kur daug metų dirbo ir lietuvis jėzuitas Donatas Slapšys, pastaruosius 3 metus nelijo. Draugai jėzuitai iš to regiono pasakojo, jog pasitaiko atvejų, kai vyrai netgi nusižudo iš nevilties, nes negali išlaikyti šeimos ar grąžinti paskolų. Tai dėl to, kad nėra derliaus. Taigi vanduo, šiuo atveju lietus, susijęs su žmonių išgyvenimu. Nenuostabu, kad ir krikščioniškų bažnyčių pastoriai organizuoja maldų dienas prašant lietaus. Taip viena bendruomenė sutarė artimiausią šeštadienį melsti lietaus, o pastorius paprašė atsinešti kokį nors daiktą, simbolį, kuris įkvepia jų tikėjimą. Sutartą valandą miestelio aikštę užplūdo parapijiečiai. Vieni sakė sutapimas, kiti – stebuklas, bet tiesiog pamaldų metu pradėjo lynoti. Pastorius sako: „O dabar iškelkite į viršų savo atsineštą tikėjimo simbolį. Iškilo daugybė žvakių, kryžių, paveikslėlių, maldaknygių ir statulėlių. Bet gražiausia buvo, kai gal 9 metų vaikas iškėlė skėtį. Jo tikėjimo simbolis kalbėjo už save.

O kai aš meldžiuosi, kai ko nors prašau Dievą sau, mylimiems žmonėms ar pasauliui, koks būtų mano tikėjimo simbolis?

Jėzaus mokiniai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O jis atsakė: „Pasitikėkite manimi“. Atrodo, nelabai padedantis atsakymas.

Ir mes susiduriame su iššūkiais, problemomis ir krizėmis. O šios dienos skaitiniai sako, kad Dievas apie visa tai žino. Taigi, turėk tikėjimą. Lengva pasakyti. Tikrovėje sunkiau. Bet ar kas nors turi geresnį pasiūlymą?

Vėl įdomus evangelijos kontekstas. Jei skaitytume ankstesnes eilutes matytume, jog mokiniai prašo sustiprinti jų tikėjimą po to, kai Jėzus mokė juos atleisti 7 kartus po 7 – tiek, kiek riekia. Kad šitai būtų įmanoma, mokiniai prašo sustiprinti jų tikėjimą.

Be abejo, mūsų krikščioniškam gyvenimui yra svarbus tikėjimas ir jo turinys. Norėdami jį pažinti ir gilinti, turime tam skirti laiko. Tačiau taip pat turime ir nepamiršti, jog jis pirmiausia yra paties Dievo dovana.

Tikėjimo temą pasirinkome ir mūsų bendruomenės šūkiu: sąmoningiau tikėti, žmoniškiau gyventi. Mes norime savo tikėjimą gilinti, malda ir pažinimu, kad jis būtų ne bet koks, o toks, kokio mokė Jėzus. Taip pat norime jį sieti su gyvenimu. Nebijokime į savo maldas įtraukti prašymą – Viešpatie, sustiprink mano tikėjimą. O jei padėtų, galime pagalvoti, koks mano tikėjimą įkvepiantis simbolis galėtų būti šią savaitę.