Evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Man įsiminė pirmo skaitinio eilutės su labai turtinga teologija. Jos gali būti antidepresantas ar prasmės paieškų vitaminas. Galbūt dar ką nors jos užkalbino ir lydės per savaitę. Išm 11,24 sako „Tu myli viską, kas yra ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtum padaręs, jei būtum nekentęs.“

Šitame kontekste artinkimės prie Zachiejaus ir Jėzaus susitikimo.

Jėzus įžengia į Jerichą ir iki šio skyriaus pabaigos pasieks Jeruzalę. Pakeliui susipažįstame su Zachiejumi, vyriausiu muitininku, turtingu žmogumi. Mokesčių rinkėjai, kad ir kokie nekenčiami jie buvo, Luko evangelijoje yra vieni iš tų atstumtųjų, kurie galiausiai prisiglaudžia prie Jėzaus. Jie yra tarp pražuvusiųjų, kurių Jis ateina ieškoti ir gelbėti.

Į turtinguosius Evangelijos žvelgia įtariai, nes turtai gali tapti pavojingais. Todėl šiandienos susitikimas mums kelia intrigą. Ar tai bus dar vienas muitininkas, kuris viską palieka ir seka paskui, o gal tai bus dar vienas turtuolis, nuliūdęs dėl dangaus karalystės pretenzijų jam ir jo turtams?

Zachiejus bando pamatyti Jėzų. Kiti vertimai sako stengiasi, dar kiti naudoja žodį ieško. Žmonės, kurie ieško teisingų dalykų, Luko evangelijoje – juos randa, o kurie ieško Jėzaus, paprastai sužino, kad iš tikrųjų Jėzus visą laiką ieškojo jų.

Atrodo ne atsitiktinai Zachiejus įvardintas kaip – „trumpas“ arba „mažas“. Viena vertus, tai gali būti žemo ūgio žmogus, todėl ir įsilipa į medį. Kita vertus, šis terminas verčiamas superlatyvu kaip mažiausias. Lk 9, 48: „Kas priima šitą vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas priima tą, kuris mane siuntė; nes mažiausias iš jūsų visų yra didžiausias.“ Galbūt galima sakyti, kad Zachiejus, lipdamas į tą medį elgiasi kaip vaikas ir priimdamas savo menkumą, tampa vienu iš mažiausių ir dėl to gali priimti Jėzų.

Jėzus suranda Zachiejų jo medyje ir pasisiūlo į svečius, o šis jį džiugiai priima.

Fariziejai, Rašto aiškintojai gali piktintis sakydami na štai ir vėl Jėzus bendrauja su nusidėjėliais. Įdomu, kaip reaguotume, komentuotume mes.

Šis palyginimas tęsia tą pačią mintį, kaip ir kiti trys apie pasiklydusią ir rastą avį, pamestą ir surastą monetą ir nuklydusį ir atgal priimtą sūnų.

Zachiejus įdomiai sprendžia savo turto klausimą sakydamas, kad pusę jo atiduoda vargšams, o tiems, kuriuos apgavo, grąžina keturis kartus daugiau nei paėmė. Anot Biblijos žinovų, čia pavartota tokia graikų kalbos forma, kuri sako, kad jo įsipareigojimas yra tęstinis, o ne kad jis ką padarys tik vieną kartą, ir tai gali reikšti, kad jis jau taip elgėsi.

Fariziejus įvardinęs kaip pinigų mylėtojus, Jėzus sako: „Negalima tarnauti Dievui ir turtui“, ir pasakoja palyginimą apie turtuolį ir Lozorių. Turtuolis, nepaiso vargšo Lozoriaus, kuris guli prie jo vartų, po mirties pakelia akis iš Hado kančių ir pamato jį su Abraomu.

Pasakojimas apie Zachiejų siejasi su šiuo pasakojimu ne tik dėl nuorodų į Zachiejaus turtus ir jo ketinimus vargšų atžvilgiu, bet ir dėl ypatingo Jėzaus atsakymo. Jis sako, kad į tuos namus atėjo išgelbėjimas. Mes suprantame, kad tas išgelbėjimas yra pačiame Jėzaus asmenyje, atėjusiame ieškoti ir gelbėti paklydusiųjų, kaip piemuo, kaip moteris ieškanti pamestos monetos, kaip gailestingas, jautrus tėvas iš 15 skyriaus.

Svarbu pastebėti, Jėzus priduria: „Jis taip pat yra Abraomo sūnus“. Kitaip tariant, pasaulio turtingiesiems yra daug vilties, kai tik jie pastebės prie vartų gulinčius Lozorius ir ką nors rimto dėl to padarys. Net labiausiai atstumtieji ir paniekintieji turtingieji, tokie kaip muitininkai, turi vietą Abraomo glėbyje.

Zachiejaus džiaugsmas išsiplečia į viso mokinių būrio džiaugsmą Lk 19,37, kai jie pasitinka savo karalių, ateinantį Viešpaties vardu. Kai pasitinkami ypatingi asmenys, karaliai ar garsenybės, žmonės nori juos pamatyti, pasveikinti. Paskui tos įžymybės keliauja į savo namus ar prabangius viešbučius, o sveikinusieji eina namo. Zachiejus taip ir daro – lipa į medį, kad pamatytų karalių, tačiau skirtumas tas, kad Jėzus, suradęs jį ir mus, nepasitenkina karališku pamojavimu ir nepasitraukia į rūmus. Jėzus sako išgelbėjimas ateina į Zachiejaus namus. Jis seka paskui mus ir į mūsų namus.

O jei atrodytų, kad nesu verta/as jį priimti savo namuose, gal prasminga prisiminti Išminties knygos žodžius: „Tu myli viską, kas yra ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtum padaręs, jei būtum nekentęs.“