Sausio 18–25 dienomis švenčiama Maldos už krikščionių vienybę savaitė – „Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2)

Šiai Maldos savaitei Artimųjų Rytų krikščionys pasirinko iš rytų kylančios žvaigždės temą dėl kelių priežasčių: Vakarų krikščionys švenčia Kalėdas, o daugeliui Rytų krikščionių senesnė ir svarbesnė yra Epifanijos, arba Viešpaties Apsireiškimo, šventė, kai tautoms apreiškiamas Dievo išganymas Betliejuje ir prie Jordano. Dėmesio sutelkimas į teofaniją (Viešpaties pasirodymą) tam tikra prasme yra turtas, kuriuo Artimųjų Rytų krikščionys gali dalintis su savo broliais ir seserimis pasaulyje.

Žvaigždė veda išminčius per sumaištį, tvyrančią Jeruzalėje, kur Erodas kėsinasi žudyti nekaltas gyvybes. Ir šiandien įvairiose pasaulio dalyse nekaltieji patiria smurtą ar jo grėsmę, o jaunos šeimos bėga nuo tokių tironų kaip Erodas ar Augustas. Tokiomis aplinkybėmis žmonės ieško ženklo, kad Dievas yra su jais. Jie ieško naujai gimusio Karaliaus, romumo, ramybės ir meilės Karaliaus.

Tačiau kur ta žvaigždė, kuri veda pas Jį? Bažnyčios misija yra būti ta žvaigžde, nušviečiančia kelią pas Kristų, pasaulio šviesą. Būdama tokia žvaigžde, Bažnyčia tampa vilties ženklu problemų pilname pasaulyje ir žymi Dievo buvimą su savo tauta, lydėdama žmones per gyvenimo sunkumus. Krikščionys žodžiu ir veikimu kviečiami būti kelio šviesa, kad Kristus iš naujo galėtų būti apreikštas tautoms. Tačiau mūsų susiskaldymai temdo krikščioniškojo liudijimo šviesą ir užstoja kelią, trukdydami kitiems rasti kelią pas Kristų. Priešingai, vieningi krikščionys, garbinantys Kristų ir tarpusavyje besidalinantys savo lobynų dovanomis, tampa Dievo visai kūrinijai trokštamos vienybės ženklu.

Artimųjų Rytų krikščionys dovanoja šią Maldos už krikščionių vienybę savaitės medžiagą suvokdami, kad ir kitur pasaulyje patiriama panašių vargų ir problemų ir kad pasaulis ilgisi šviesos, kuri vestų pas Išganytoją, galintį įveikti tamsybes. Pasaulinės Covid-19 pandemijos sukelta ekonominė krizė, politinių, ekonominių bei socialinių struktūrų negebėjimas apsaugoti silpniausius ir pažeidžiamiausius žmones primygtinai parodė, kad visiems reikia šviesos, kuri šviestų tamsybėse.

Susitikę su Išganytoju ir drauge jį pagarbinę išminčiai grįžta į savo šalis kitu keliu, kadangi buvo įspėti sapne. Panašiai bendrystė, kuria dalijamės mūsų bendroje maldoje, turi mus įkvėpti naujais keliais grįžti į savo gyvenimą, savo Bažnyčias ir savo pasaulį. Keliavimas naujais keliais reiškia kvietimą į atgailą ir mūsų asmeninio gyvenimo, mūsų Bažnyčių ir mūsų visuomenės atnaujinimą. Sekimas Kristumi ir yra mūsų naujas kelias, o nestabiliame ir besikeičiančiame pasaulyje krikščionys turi likti tvirti ir patikimi kaip šviečiantys žvaigždynai ir planetos.

Tačiau ką tai reiškia praktiškai? Tarnauti Evangelijai šiandien reiškia įsipareigoti ginti žmogaus orumą, ypač vargingiausiųjų, silpniausių ir marginalizuotų žmonių. Tai reikalavimas, kad Bažnyčios santykiuose su pasauliu ir tarpusavyje vadovautųsi skaidrumu ir atskaitomybe. Todėl Bažnyčios turi bendradarbiauti ir siekti palengvinti gyvenimą vargstantiesiems, svetingai priimti tremtinius, nešioti kitų naštas ir kurti teisingą ir sąžiningą visuomenę. Tai kvietimas Bažnyčioms darbuotis drauge, kad jauni žmonės galėtų kurti ateitį, atitinkančią Dievo širdį, ateitį, kurioje visi žmonės gali patirti gyvenimą, ramybę, teisingumą ir meilę. Šis naujas Bažnyčių kelias yra regimos vienybės kelias, kurio siekiame pasiaukodami, drąsiai ir ryžtingai, diena iš dienos, „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Sausio 25-ąją dieną (antradienį) 18 val. kviečiame į ekumeninės maldos vakarą Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje.