Melstis už taiką Ukrainoje

Ashley McKinless| James Martin, S.J.

Melstis už taiką Ukrainoje – net ir tada, kai tai atrodo nenaudinga

Kai trečiadienį pasirodė žinia apie Rusijos invaziją į Ukrainą, naršiau po „Twitter“. Tai, kas buvo beprasmiškas užsiėmimas, greitai virto įnirtingu gaivinimu ieškant daugiau detalių ir įvykių. Tarp naujienų ir komentarų – CNN reporterio, persirengiančio apsauginę aprangą, kai Kijevą drebino sprogimai, o partizanai ieškojo, ką būtų galima kaltinti dėl už tūkstančių kilometrų vykstančio konflikto – įsiterpė maldos.

„Nuoširdžiai meldžiuosi, kad nebūtų pralietas kraujas, o jei jis bus pralietas, mūsų šalis nesikiš, kad padėtis dar labiau nepablogėtų“, – twiteryje rašė „The Atlantic“ darbuotoja Elizabeth Bruenig. Paspaudžiau mygtuką „patinka“.

„Mergele Marija, Taikos Karaliene, melskis už mus“, – parašė katalikė rašytoja Shannon Last.

Man patiko ekrano nuotrauka su prezidento Joe Bideno malda už Ukrainos žmones ir jėzuitų kunigo raginimas katalikams aukoti Mišias. Tada atsibudęs uždaviau sau tą patį klausimą, kurį visada užduodu, įvykus tragedijai, kuri realiuoju laiku transliuojama „Twitter“ tinkle: Ką aš iš tikrųjų darau? Ar tai, kad man patinka twiterio žinutė, gali būti laikoma malda?

Atsiguliau į lovą ir sukalbėjau tikrą „Sveika, Marija“. Bet ir tai atrodė gana beprasmiška Vladimiro Putino aiškaus grasinimo branduoliniu karu visiems, kurie išdrįs ginti nekaltus civilius Ukrainoje, akivaizdoje.

Žinoma, tai nėra nauja problema. Po kiekvienų masinių šaudynių Jungtinėse Valstijose atsiranda tokių, kurie meldžiasi už aukas ir protingus ginklų įstatymus, ir tokių, kurie „panašias mintis ir maldas“ vadina tuščiais žodžiais. Tačiau šios maldos gali būti skiriamos kartu su parama visuotinei ginklų kontrolei. O maldos už abortų nutraukimą gali būti derinamos su materialine parama nėščiosioms. Galite melstis klimato kaitos akivaizdoje ir koreguoti savo gyvenimo būdą, kad sumažintumėte anglies pėdsaką.

Tačiau Ukrainos atveju dauguma amerikiečių negali paveikti nei prezidento Putino, nei karo eigos (nors galime aukoti humanitarinės pagalbos grupėms vietoje). Taigi maldos iš tiesų yra viskas, kas belieka. Bet ką jos gali pasiekti? Ką turėčiau sakyti ar jausti melsdamasis už Ukrainą? Ar noriu įtikinti Dievą įsikišti, ar tiesiog suminkštinti savo širdį, kad galėčiau kentėti kartu su broliais ir seserimis ukrainiečiais?

Norėdamas gauti atsakymus į šiuos klausimus, kreipiausi į savo kolegą Amerikoje Jamesą Martiną, SJ, kuris ne tik parašė knygą „Mokomės melstis“, bet ir buvo mano dvasinis vadovas, pastaruosius aštuonerius metus padėjęs man perprasti (daugybę) nesaugumo jausmų, susijusių su mano maldos gyvenimu.

AM (Ashley McKinless): Kodėl katalikai turėtų melstis už taiką Ukrainoje?
JM (James Martin): Pirmiausia taikos trokšta Jėzus. Viena dažniausių frazių per visą Jo viešąją tarnystę yra „Ramybė jums“. Tiesą sakant, tai pirmas dalykas, kurį Prisikėlęs Kristus sako mokiniams. Atkreipkite dėmesį, kad Jis nesako: „Tikėkite, kad Dievui nėra negalimų dalykų“ arba „Tėvas prikėlė mane iš numirusių“, ar net „Aš nugalėjau mirtį“, nors visi šie žodžiai yra teisingi, bet sako kai ką paprastesnio: „Ramybė jums“. Kristus troško ramybės mokiniams ir trokšta ramybės mums. Kristus taip pat trokšta vienybės. Jis meldžiasi „Kad visi būtų viena“, kaip nurodoma kitur Evangelijoje. Taigi taika ir vienybė yra krikščioniškosios žinios šerdis. Turėtume prašyti Dievo, kad padėtų mums įgyvendinti šią taiką, ypač tokiose karo nuniokotose vietose kaip Ukraina.

AM: Ar maldomis siekiama prašyti Dievo pakeisti įvykių eigą? Kad mūsų pačių širdys būtų nukreiptos į taiką? Ką nors kita?
JM: Tai sunkus klausimas. Viena vertus, egzistuoja klasikinė Dievo samprata kaip nekintančio ir nepakeičiamo, todėl, ką Dievas nori padaryti, tą ir padarys. Ir pagal šį mąstymą mes mažai ką galime padaryti, kad jį paveiktume. Kita vertus, yra ne mažiau svarbi samprata Dievo, kuris atsiliepia į žmogaus poreikius ir troškimus.
Atsižvelgdamas į šiuos du požiūrius, manau, kad geriausias Dievo įvaizdis yra Jėzus, kuris, žinoma, yra Dievo įsikūnijimas. Jėzuje matome Dievą, kuris aistringai nori būti arti mūsų, taip stipriai, kad tampa vienu iš mūsų. Ir Evangelijose Jėzus prašo mūsų išsakyti savo troškimus. Prisiminkime pasakojimą apie akląjį elgetą Bartimiejų: Jis klausia: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Taigi Dievas nori žinoti, ko mes norime.
Tikiu, kad Dievas girdi mūsų maldas ir į jas atsako, nors kartais atsako ne staigiu įvykių posūkiu, bet kreipdamas mūsų pačių širdis: suminkština jas, pažadina mumyse užuojautos jausmą ar net teisingą pyktį dėl neteisybės. Taigi manau, kad Dievas ir veikia, ir skatina mus veikti.

AM: Ką daryti, jei nieko nejaučiu ir negirdžiu, kaip atsako į mano maldas?
JM: Tai dar vienas sunkus klausimas. Ir turime pripažinti, kad taip nutinka dažniau, nei norėtume. Apie tai daug kalbu knygoje „Mokomės melstis“. Pavyzdžiui, jei meldžiamės, kad kas nors būtų išgydytas nuo ligos, o jis miršta, vadinasi, į mūsų maldas nebuvo atsakyta taip, kaip norėtume. Žinoma, yra daugybė atsakymų į neatsakytų maldų klausimą: Dievas mus išbando; Dievas mums duoda ką nors kita gal dar „geresnio“ (pvz., kantrybės); Dievas atsako į mūsų maldas būdais, kurių mes nematome; ir t. t. Tačiau nė vienas iš šių atsakymų netenkina kiekvieno žmogaus, susiduriančio su gilia kančia. Tai reiškia, kad vėžiu sergančio vaiko tėvams negalite pasakyti: „Dievas tau duoda kažką geresnio“.
Manau, kad mano gyvenime tai yra kvietimas tikėti Dievu, kurio nesuprantame. Santykis yra svarbesnis už rezultatus. Taigi dar kartą klausiu: Ar galite tikėti Dievu, kuris yra paslaptingas?

AM: Ką patartumėte žmogui, kuris jaučiasi taip, tarsi jo maldos už ramybę (taiką) būtų bevaisės?
JM: Pirma, prisiminti, kad Dievas yra paslaptingas ir mes nežinome, kaip tiksliai „veikia“ maldos. Kitaip tariant, Dievas nėra kosminė gumos kamuoliukų mašina, į kurią „įdedi“ maldą, o iš jos išeina „saldainiuotas“ rezultatas. Dievas visada yra paslaptis, visada už mūsų ribų. Tačiau tai nereiškia, kad Jis nesidomi mūsų gyvenimu. Krikščionys netiki tolimu aristoteliškuoju Dievu kaip „Mintis mąstančia mintimi“. Ne, Dievas mus taip mylėjo, kad tapo vienu iš mūsų Jėzuje Kristuje. Ir buvo pasiryžęs už mus mirti. Argi galime turėti daugiau „įrodymų“ apie Dievo troškimą būti šalia mūsų?
Nors, galbūt ne iš karto gausime tai, ko prašome, šiuo atveju – taiką, tačiau turime pasitikėti, kad Dievas veikia pasaulyje ir kad mūsų maldos yra išgirstos. Šiomis dienomis dažnai meldžiuosi už taiką, ypač Ukrainoje. Kaip į šias maldas bus atsakyta? Galbūt Dievui atveriant širdis ir kreipiant mintis į taikos, santarvės ir susitaikymo kelius. Galbūt pažadinant mumyse stiprią užuojautą karo aukoms. Galbūt pripildant mus pasipiktinimo dėl karo sukeltų kančių.
Atminkite, kad vienas iš Dievo „veikimo“ būdų yra išjudinti širdis veikti. Kaip kitaip Dievas veiktų pasaulyje?

AM: Ar meldžiatės per „Twitter“? Kokia prasmė tai daryti?
JM: Kartais rašau maldas ir skelbiu jas „Twitter“ paskyroje. Tikiuosi, kad kai kuriems žmonėms tai padeda sutelkti savo maldas ir melstis kartu, nors yra daugybė kitų vietų, kur galima melstis. O šį rytą buvau labai sujaudintas, kai Twitter’yje pamačiau filmuotą medžiagą iš AP (Associated Press News), kaip ukrainietė, išvaryta iš savo namų, pro ašaras sako „Mes turime palikti savo namus! Kas vyksta?“ Jos veido išraiška ir mintis, kad ši pagyvenusi moteris bėga iš savo namų per negailestingą šaltį, sujaudino mane maldai. Taigi galima sakyti, kad „Twitter“ sujaudino mane maldai.

AM: Kaip meldžiatės už Ukrainą?
JM: Už taiką, taiką, taiką. Sakykime tiesiai: melskimės, kad Vladimiro Putino širdis būtų sujaudinta, kad jis pamatytų, kokią didžiulę kančią sukelia. Matyt, jis yra krikščionis. Meldžiuosi, kad jis suprastų, jog Jėzus Kristus trokšta taikos.

Iš anglų kalbos išvertė Vidmantas Šimkūnas, SJ

Nuoroda į originalų straipsnį: https://www.americamagazine.org/faith/2022/02/24/prayer-ukraine-242464

Taip pat skaitykite: Popiežius Pranciškus paskelbė Pelenų trečiadienį pasninko ir maldos už taiką Ukrainoje diena.