Vien tik Dievas mato pilną vaizdą. Atrodo, jog šiandien girdėtos tik Mato evangelijoje randamos parabolės įžanga jau pasakyta Izaijo – „Mano mintys nėra jūsų mintys“.

Jėzus buvo puikus psichologas, nors ir nebaigęs psichologijos studijų. Jis žinojo, kaip patraukti žmonių dėmesį. Jis pasakojo istorijas, tikras ir sugalvotas, kad kaip nors pasiektų žmonių protą ir širdį. Vieną tokių intriguojančių istorijų tik ką girdėjome.

Kiekvienas mūsų mėginimas pateisinti tokį darbo vynuogyne apmokėjimą žiūrint vien darbo ir atlygio logikos būtų beviltiškas. Matome, jog vynuogyno savininkas dosnus vėlai pasamdytiems, bet kodėl jis nėra taip pat dosnus ir visą dieną vargusiems? Svarbu pastebėti, kad vynuogyno šeimininkas, kuris simboliškai reiškia patį Dievą, pastebi žmones, kurie buvo palikti, kurių niekas nepasamdė. Taigi šeimininkas juos pastebi ir suteikia galimybę užsidirbti.

Jėzaus laikais judaizmas tapo perdėm legalistinis, įsigalėjo mintis, kad išganymas gali ir turi būti užsitarnautas. Lyg ir pamišta, jog jis pirmiausia yra dovana. Buvo prigalvota daugybė religinių įstatymų, visuomenė sudalinta į teisius ir neteisius… Jėzus gi parodo, kad visa ši žmonių sugalvota sistema yra klaidinga. Nes meilė neskaičiuoja, ji ištiesia rankas ir duoda kiek reikia, ji ištiesia rankas ir apkabina tiek kartų, kiek riekia – tą patį reiškia ir ištiestos Jėzaus rankos ant kryžiaus.

Vėliausiai pasamdyti žmonės neužsidirbo tokio atlygio, kokį jiems sumokėjo vynuogyno šeimininkas. Paprastai, 1 denaras buvo laikomas teisingu dienos atlygiu už nekvalifikuotą darbą. Visą dieną dirbusiųjų klaida yra pavydas ir manymas, kad jie nusipelnė daugiau.

Maldingam katalikui kartais gali būti nelengva priimti, jog tik gyvenimo pabaigoje atsivertęs nusidėjėlis bus priimtas į tą pačią dangaus karalystę, kaip ir jis. Toks galvojimas būtų lyg komercinis sandoris, bet, ačiū Dievui, kad jo mintys – ne mūsų mintys.

Šituo visai nesumenkinamas ištikimas krikščioniškas gyvenimas ir glaudus santykis su Dievu brangintas ir puoselėtas metų metais, bet jis grįstas ne sąskaitomis, o meile ir tarpusavio pasitikėjimu.

Šiandienos evangelinis pasakojimas nėra darbo kodekso straipsnis. Tai mokymas apie malonę ir pasigailėjimą.

Evangelijos pasakojimai tam, kad turėtų konkretų poveikį mūsų gyvenimui. Man atrodė, jog pabaigai tinka popiežiaus Pranciškaus mintis iš enciklikos Evangelijos džiaugsmas, kurioje jis sako, jog Bažnyčia turi būti laisvai dovanojamo gailestingumo vieta, kur kiekvienas jaustųsi priimtas, mylimas, jaustų, jog jam atleista, jaustųsi padrąsintas gyventi. Kur bebūsime šią savaitę, esame pašaukti dovanoti gailestingumą, kitą priimti ir drąsinti gyventi.