Evangelijos ištrauka apie vestuvių pokylį. Tai Dievo karalystės įvaizdis. Ji gali vaizduoti ir eucharistijos šventę. Tad pamaniau pasidalinti pamąstymu apie tai, ką mes čia veikiame. O ir klausykloje nesu tikras kuri nuodėmė dažniau minima ar, kad tėvų neklausiau ar, kad sekmadienį nedalyvavau mišiose.

II Vatikano susirinkimas vaizdžiai ir kontrastingai sako, kad eucharistija yra krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė. Versmė atrodytų yra apačioje, viršūnė aukštai, o mes kažkur tarp jų.

Krikščionys daug ginčijasi dėl eucharistijos. Ką ji reiškia? Kaip turėtų būti vadinama? Kaip dažnai turėtų būti švenčiama? Kam turėtų būti leista joje pilnai dalyvauti, t. y. priimti Komuniją ir t.t.

Esama daugybės požiūrių į eucharistiją.

• Vieniems tai yra valgymas – kitiems auka.
• Vieniems tai apeiga, šventa ir išskirtinė – kitiems bendruomenės susirinkimas ir kuo daugiau žmonių, vaikų ir klegesio, kuo gyviau, tuo geriau.
• Vieniems tai gili asmeninė malda, asmeninis susitikimas su Jėzumi – kitiems tai bendruomeninės pamaldos už pasaulį.
• Vieniems labai svarbu susirinkti kartu, svarbu bendrystė – Komunija, bet turi būti tik tos pačios konfesijos (bendruomenės) nariai – tuo tarpu kitiems svarbu megzti ryšius su išore, su kitaip galvojančiais, kitaip tikinčiais, gal ir netikinčiais, su išsiskyrusiais ir vėl vedusiais, su įvairių orientacijų žmonėmis…
• Vieniems tai sielvartų ir rūpesčių išsakymo erdvė, prieš akis turint kenčiantį Kristų, ir todėl vieta, kur pats gali nesidrovėti palūžęs – kitiems tai erdvė švęsti džiaugsmą, prisikėlimą ir džiugiai giedoti aleliuja.
• Vieniems tai ritualinis atminimas, istorinio Jėzaus įvykio sudabartinimas (jo mirties ir prisikėlimo, žengimo į dangų, šv. Dvasios atsiuntimo) – kitiems tai Dievo artumo, buvimo su mumis šventė.
• Vieniems tai Jėzaus ir jo mokinių paskutinės vakarienės šventė, kuri neturėtų būti per dažnai švenčiama – kitiems tai įvykis kai Dievas savo žmones maitina nauja mana – Kristaus kūnu ir kaip kasdien valgome žemišką maistą, taip kasdien turėtume maitintis ir šiuo.
• Vieniems tai susitaikymo šventė, apeiga, kuria atleidžiamos nuodėmės ir vėl esi priimamas, suvienijamas su bendruomene – kitiems atrodo, kad dar prieš švenčiant eucharistiją turi sutaikyti ir būti vienybėje, kad galėtum dalyvauti bendroje šventėje.
• Vieniems tai budėjimas – vigilija, kurios svarbiausia užduotis laukti, kad dar kažkas įvyks, kažkas ateis – kitiems šventimas to, kas jau yra čia ir dabar, kas nori būti atpažintas, priimtas.
• Vieni eucharistiją supranta, kaip duonos ir vyno perkeitimą į tikrą – fizinį Kristaus kūną ir kraują – kiti mano, kad Kristus čia tikrai, realiai yra, bet dvasiniu būdu.
• Vieni tai vadina Viešpaties vakariene, kiti Eucharistija, dar kiti Mišiomis.
• Vieni švenčia tik kartą per metus, kiti keturis kartus per metus, kiti kas sekmadienį, dar kiti kasdien.

Kas teisus? Iš tikrųjų Eucharistija yra visa tai ir dar daugiau. Vienas JAV teologas sako, ji kaip meistriškai nušlifuotas daugiabriaunis deimantas, įstabiai spindintis saulėje. Ji turi daugybę lygmenų, prasmių, kurios net sukuria tarpusavio įtampas. O ir Biblijoje nėra vieningos Eucharistijos teologijos, tačiau yra kelios viena kitą papildančios teologijos.

Nuo pat apaštalų laikų būta skirtingų požiūrių į eucharistiją. Vienos bendruomenės ją vadino Viešpaties vakariene, ją siedamos su paskutine Jėzaus vakariene. Ir jos dažnai nešvęsdavo. O Krikščionys susibūrę apie apaštalą Joną eucharistiją siejo su tuo, kad Dievas maitina savo žmones kasdien ir ją švęsdavo kasdien.

Jei mėgintume išaiškinti eucharistiją racionaliai, kiltų daugiu klausimų nei galėtume atsakyti. Bet gal ne taip turėtume klausti. Juk nėra racionalaus paaiškinimo ir meilei, ir atsidavimui, ir gyvybės bei dvasios priėmimui, prisilietimu. Turime pripažinti, kad esama tikrovių, kurios pranoksta mūsų kalbos, pojūčių ir supratimo gebėjimus. Tačiau jos veikia labiau nei žodžiai, kitaip nei racionalus supratimas ir kitaip nei mūsų priežastingumo dėsniai.

Noriu padrąsinti domėtis ir gilintis į savo tikėjimą, bet kartu ir pasilikti erdvės paslapčiai, apie kurią primenama per kiekvienas Mišias.

Apaštalas Paulius laiške korintiečiams gražiai sako. Mūsų pažinimas dalinis, dalykus matome lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, vėliau pažinsime tobulai. O dabar svarbu tikėjimas, viltis ir meilė, bet didžiausia yra meilė.

Jeigu kartu švęsdami eucharistiją augame tikėjime, jeigu stiprėja mūsų viltis ir mažėja baimės, jeigu auga meilė, jeigu ji bręsta, darosi vis apimlesnė ir veiklesnė, tai verta ir prasminga švęsti eucharistiją kartu su bendruomene.

Baigsiu, kuo pradėjau – klausimu. Po to, ką girdėjote jūs dabar pasakykite: tai nuodėmė ar ne, jei sekmadienį neatėjai į mišias?

Mano atsakymas būtų toks: Sąmoningam katalikui tai nelabai prasmingas klausimas.

Būkime palaiminti, atėję į avinėlio puotą, o išėję tapkime palaima kitiems.