Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Jėzaus pasakojimas atrodo aiškiai sako – budėkite, būkite pasirengę, pasirūpinkite pakankamai aliejaus – nebūkite paiki. Bet ar viskas taip parasta? Ar pasakojimas nenubloškia anų penkių protingų merginų ir mūsų į kankinančią dilemą? Ar joms ir mums nė kiek negaila tų penkių likusių už durų? Gal degantys ar gęstantys žibintai esame mes patys? Gal Jėzus, mus įtraukdamas į šią istoriją nori pasakyti dar kai ką?

Pamėginkime priimti jo kvietimą į vestuves.

Penkios merginos – taigi pusė jau prie vestuvių stalo linksminasi, valgo, geria ir šoka. Kitos penkios stovi už durų vidury nakties ir šaukia: „Viešpatie, Viešpatie, atidaryk!“. Per vėlu! Traukinys jau nuvažiavo, paskutinis lėktuvas išskrido. Net mobiliųjų telefonų amžiuje skambutis ne visada padeda sustabdyti jungiamąjį skrydį. Kita vertus situacija pusėtina, vis gi penkioms – pusei merginų pasisekė.

Kiti Biblijos tekstai anaiptol nėra tokie dosnūs. Tas pats Matas užrašė: „Daugelis sakys Viešpatie, Viešpatie, bet nebus išgelbėti“, arba „Daugelis mėgins įeiti pro ankštus vartus, bet pavyks tik nedaugeliui“.

Girdėtu palyginimu Jėzus kreipiasi į mus vartotojiškos kultūros ir reliatyvizmo laikų žmones. Į mus, čia susirinkusius – išmintingas merginas. Mūsų galvose tikėjimo žibintai, o rankose – gerų darbų, maldų, ir kasdienių pastangų aliejus. Juk mes stengiamės įeiti pro siaurus vartus, visada saugojame degančius žibintus ir kaupiame aliejaus atsargas?

Tuo tarpu kiti šoka miesto aikštėse, negalvodami nei apie lempas, nei apie aliejų. Apie juos, rašo spauda, juos rodo televizija, jų socialinių tinklų paskyros lūžta nuo sekėjų. Jie visai nenori būti pakviesti į senovines vestuves… tuo labiau jaunikio, kuris, regis, turi rimtų charakterio trūkumų. Ar gi normalu, iš pradžių pakviesti žmones, o paskui pro uždarytas duris pasakyti „Aš jūsų nepažįstu“!

Galiu apsieiti ir be tokio kvietimo, – pasakys vidutinis šiuolaikinis žmogus ir pasigirs, kad priklauso sėkmingųjų klubui. Jis net iš atminties norės ištrinti siaubingą vaizdą tų penkių merginų, stovinčių už durų, tamsoje ašarų kupinomis akimis ir nevilties iškreiptais veidais.

„Tai vis dėlto tragedija“, – pasakys šis amžininkas ir mus nardins į abejonę, dėl mūsų sprendimo priimti jaunikio kvietimą.

Žinoma, daugelis įveiksime šią abejonę. Priminsime jam apie to paties Mato užrašytą baisų paskutinįjį teismą, į kurį niekas nekviečiamas, bet kuriame dalyvaus visi be išimties. Jame avys bus atskirtos nuo ožių. Jame Viešpats identifikuos žmones vieniems sakydamas: „Aš jus pažįstu… kitiems – Aš jūsų nepažįstu!“ Net mūsų reliatyvistinis ir hedonistinis pasaulis neišvengs šio teismo! – pasakytų daugelis iš mūsų ir dar tvirčiau apkabins savo degančią lempą, kaups aliejų ir užsikimš ausis, kad negirdėtų ne 5 už durų likusių merginų verksmo, o ištisos minios.

Mes čia susirinkę – išmintingos merginos – vengiame taip kategoriškai kalbėti. Ir mėginame pateisinti jaunikį, kuris liepė uždaryti vestuvių pokylio salės duris. Galbūt bandysime aiškinti Biblijos tekstus, laužydami jų prasmę. Gal mėginsime sušvelninti situaciją, bet negalėsime atsikratyti nemalonaus jausmo skrandyje, nes žinome, kad galimybės gali būti praleistos, kad neapdairumas gali sukelti nelaimes ir kad rimtai nežiūrint į gyvenimą gali įvykti tragedija.

Tačiau mes esame įstrigę dilemoje, kurią sukuria krikščioniškas Dievo įvaizdis. Dievo, kuris rodo neprilygstamą toleranciją, nes leidžia saulei tekėti geriems ir blogiems ir siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Dievo, kurio tolerancija peržengia visas ribas, išlygina visus skirtumus ir dangiškame vestuvių pokylyje rezervuoja vietą visiems be išimties.

Jėzaus pasakojimas įtraukia mus į dilemą ir įneša painiavos. Jis mus žavi, nes mes priėmėme jaunikio kvietimą – pasiėmėme lempas ir aliejų. Tačiau kita vertus mes pradedame brėžti ribas. Tarp Dievo be sąlygiško visų priėmimo ir mūsų sugalvotų „kitų“. Todėl patys uždarome vestuvių salės duris, tiems kurie mūsų galva neturi alyvos. O kartais patys užsidarome pasilikdami už durų, kamuojami neurotinių baimių, kad mūsų alyva nepakankamai gera ar jos per mažai.

Laimė, kad Jėzus eina kitu keliu. Jis yra teisėjas, kuris neteisia, bet pats yra teisiamas. Jis šitaip koreguoja mūsų paskutinio teismo suvokimą. Ant kryžiaus jis pats „priskiriamas prie ožių“. Taigi jis pats palieka vestuvių salę, kad būtų su tomis verkiančiomis merginomis, kurios praleido savo progą, paskutinį traukinį ar lėktuvo skrydį. Jis prisijungia prie tų, kurios šoka ir prie tų, kurios verkia tamsoje.

Susirinkome švęsti Eucharistiją, – mūsų žibintai galvose ir aliejus rankose – visi švenčiame šią dieviškąją besąlygiško priėmimo ir evangelinio rimtumo logiką, bet visų pirma – beprecedentį Jėzaus kelią, kuris stengiasi vykdyti teisingumą visiems: merginoms su aliejumi ir be jo, tiems, kurie užtrenkia duris, ir tiems, kurie patys pasilieka už jų. Kartais atrodo mums naudinga rankomis truputį pridengti savo degančias lempas, jungtis į gretas tų, kurie laužo duoną ir avinėliui – kuris buvo priskirtas prie ožių sako: „Iš esmės aš nesu vertas. O ypač tada, kai ryški mano žibinto šviesa mane apakina, širdyje nesu vertas. Ir vis dėlto labai džiaugiuosi, kad tu ateini prie manęs ten, kur esu toks, koks esu, nes tada jau galime eiti kartu“.

Geros savaitės kelionės mums visiems.