Ištrauką iš Evangelijos skaitykite čia.
Daugelis mėgstame knygas ir filmus, kur pagrindiniai veikėjai tikri herojai. Tačiau mūsų gyvenimas paprastai nėra sudėtas iš herojiškų žygių. Jei tokių ir pasitaiko, tai ne taip dažnai. Mūsų kasdienybė paprasti darbai, reikalai, pareigos, santykiai…. Bet ir jie labai vertingi ir svarbūs.
Šiandien Mato evangelijos 5 skyrius, Jėzaus kalno pamokslo tęsinys. Jėzus, kaip naujasis Mozė, kopia į kalną ir moko žmones. Pradėdamas bendresniu įvadu, jis aiškina šešis ST* įsakymus. Keturi šios dienos skaitinyje.
Gali atrodyti, kad Jėzus prieštarauja Mozei. Jis sako: Jūs girdėjote, o aš jums sakau… Tačiau pažiūrėjus geriau Jėzus nieko nepaneigia, o patvirtina ST įsakymus ir kelia dar aukštesnius standartus. Prisiminkime, kur buvo iškalti Mozei duoti įsakymai. Jie buvo ant akmens. O jėzus nori, kad jie būtų įrašyti į žmogaus širdį.
Dievo įstatymai supaprastinti, kaip ribos, kurių neturi peržengti.
Nežudysi – tai senas įstatymas. Jėzus sako, kad jis apima plačiau nei žmogaus nužudymas. Nevalia ir pykti ant kito, nes ilgai puoselėjamas pyktis perauga į neapykantą, galiausiai į žudynes, jei ne fizines, tai dvasines ar psichologines. Šis įsakymas turėtų saugoti mus nuo griaunančios kritikos, kito smerkimo, linkėjimo blogo, abejingumo kito kančiai ar nelaimei, pavydo. Panašiai Jėzus praplečia ir kitus įsakymus.
Kad jau prakalbau apie Dievo įsakymus, tai leisiu sau paklausti. Kuris Dievo įsakymas jums atrodo vienas sunkiausių. Man iš kunigiškos tarnystės, pokalbių ir išpažinčių klausymo patirties atrodo, kad sunkiausias yra didysis, taip vadinamas meilės įsakymas, ypač jo antroji dalis. Pirma yra Mylėti Dievą visomis jėgomis, o antroji – mylėti artimą, kaip save patį. Man atrodo ši formuluotė problemiška. Nes mes ne retai savęs nemylime, apie save blogai galvojame, menkai save vertiname, graužiamės dėl praeities, kankiname save nuoskaudomis, prisimename praeities įžeidimus ir dėl jų kamuojamės dabar, kartais leidžiamės kankinami pavydo, save įvairiausiai žalojame, savęs nemėgstame, kartais net nekenčiame – savęs nemylime.
Jeigu kito meilės mastas yra tik savęs meilė, tai ar tikrai jos pakanka? Bet palikime šią galbūt eretiškai skambančią mintį ir pamėginkime paieškoti ko nors teigimo?
Pamėginkime prisiminti katalikišką tradiciją. Formuluotės gal senoviškos, bet nuo klausytojo kūrybingumo priklauso, kaip suvoki esmę.
Gal kas nors prisimenate septynis gailestingumo darbus sielai?
- Abejojančiam patarti
- Nemokantį pamokyti
- Pikta darantį sudrausti
- Nuliūdusį paguosti
- Įžeidimus atleisti
- Nuoskaudas nukęsti
- Melstis už gyvus ir mirusius
O kas žinote 7 gailestingumo darbus kūnui (plg. Mt 25, 43-46)?
- Išalkusį pavalgydinti
- Ištroškusį pagirdyti
- Vargšą aprengti
- Keleivį priglausti
- Ligonį aplankyti
- Kalinį sušelpti
- Mirusį palaidoti
Tikriausia daugelis stengiamės to laikytis, stengiamės sekti Jėzumi ir aplink save kurti gyvenimo kultūrą apie tai nė negalvodami. Evangelija kviečia mus nepasitenkinti minimumu, o kaip mylintis žmogus nuolatos klausti, ką dar galėčiau padaryti dėl to, kurį myliu.
Šią savaitę mokinių atostogos, dar ir šventė – Vasario 16-oji. Galbūt kur nors keliausite, ilsėsitės. Jau seniai buvau pasiūlęs, ką nors namų darbams, todėl šiai savaitei keli punktai iš Talmudo:
- Stebėk savo mintis, nes jos tampa žodžiais.
- Stebėk savo žodžius, nes jie tampa veiksmais.
- Stebėk savo veiksmus, nes jie tampa įpročiais.
- Stebėk savo įpročius, nes jie tampa tavo charakteriu.
- Stebėk savo charakterį, nes jis tampa tavo likimu.
*ST – Senojo Testamento