Visi 3 šios dienos skaitiniai sako: pasaulis neturi būti neapykantos, pykčio ir smurto vieta. Istorija neturi būti vien nesibaigiančių karų istorija. Darbo vieta neturi būti intrigų ir neteisybės vieta, kurioje sugriaunama žmonių sveikata ir gyvenimas. Mokykla neturi būti patyčių ar žeminimo vieta. Valstybinės institucijos turi saugoti teisingumą. Galime klausti, o kaip su šeima, namais, kokia vieta turėtų būti jie? O kaip su Bažnyčia, kokia ji turėtų būti?

Su studentais ir kitais žmonėmis teko atlikti nemažai apklausų apie Bažnyčią. Visoms bendra tai, kad kunigui keliami dideli reikalavimai, o grafa, kurioje pažymimas savo indėlis į bendruomenės gyvenimą atrodo kukliausiai. Bet apie tai galbūt kitą kartą. Grįžkime prie evangelijos.

Jėzus norėdamas parodyti kitokį gyvenimo būdą, pateikia radikalius pavyzdžius. Gali atrodyti, kad jis iš savo mokinių ir mūsų reikalauja herojiškų dorybių. Vien žmogiškai žiūrint atrodytų, kad jau pakankamai daug darai, jeigu nekeršiji. O ką sako Jėzus?

Tik vienas momentas. Jei kas tave verstų nueiti mylią, nueik su juo 2. Kas galėjo versti Jėzaus amžininkus nueiti mylią? Okupacinės Romos kariai. Bet kurį sutiktą vyrą jie turėjo teisę versti paimti kareivio nešulį ar ginklus ir nešti 1 mylią. Tai buvo okupacinės valdžios įteisinta praktika, žinoma neteisinga. Bet Jėzus sako tu nueik su juo 2 mylias, ir šitaip parodyk, kad jis neteisingai elgiasi ir apskritai visa sistema yra neteisinga.

Evangelijos ištrauka paimta iš Jėzaus kalno pamokslo. Ten jis kviečia žmones pažvelgti į save. Jeigu leisimės užvaldomi piktų minčių, nebūsime taikdariai. Jeigu vis prisiminsime nuoskaudas ir sužeidimus, nejučia įtikinsime save, jog turime teisę kerštauti, o mūsų gyvenimas taps nuolatiniu maištu. Koks džiaugsmas gyventi karo stovyje? Jėzus kviečia naujai pažvelgti ir naujai veikti. Tai priešinga pasaulio siūlomam veikimo būdui. Jėzus moko mylėti net priešus, taikiai sugyventi net su tais, kurie mūsų nekenčia. Ar jie pasikeis ar ne mes nežinome, bet neturime leisti, kad jų elgesys keistų mūsų nuostatas ir mus pačius. Neturime leisti, kad kas nors iš mūsų atimtų džiaugsmą ir ramybę kuri kyla iš artumo su Jėzumi.

Kartais nedidelėje bendruomenėje, darbo kolektyve ar kitoje grupėje atsiranda vienas šviesus žmogaus, kuris savo teigiamu požiūriu duoda pradžią naujai nuotaikai ir pagarbiam bendravimui.

Šv. Ignacas moko. Jeigu nežinai kodėl kitas netinkamai pasielgė, ar pilnai nesupranti jo motyvų – pirmiausia stenkis į tai žvelgti teigiamai.

Kiek apkalbų, įtarinėjimų, išankstinių blogų nuostatų išvengtume mėgindami pirmiausia teigiamai žiūrėti į kitą. Tam reikia ir drąsos ir nuolankumo, tačiau verta surizikuoti, nes galiausiai laimi visi.

Prisimenu praktiką didžiulėje Baltimorės ligoninėje, kur pavadavau kapelioną. Mano pareiga buvo kas rytą aplankyti visus katalikus, ypač naujai paguldytus. Paprastai visi maloniai sutikdavo. Tik kartą vienas katalikas supyko ir grubokais žodžiais išvarė mane iš palatos. Per kapelionų pasitarimą mėginau pasiguosti. Viena krikščionių kapelionė, užuot užjautusi, man sako: „Na ir kas, kad nepriėmė. Prisimink, jog ne tu, o ligoniai čia svarbiausi, esi čia, kad jiems padėtum. Todėl po pietų vėl nueisi pas tą žmogų. Tau nėra ko pykti, nėra ko nusiminti, nes nežinai kaip jis jautėsi, gal ką skaudėjo, gal naktis buvo sunki, gal artimieji neaplankė ar dar kas nors….“ . Nueiti pas jį nebuvo lengva, bet verta. Mes maloniai pasikalbėjome. Taigi laimėjo abi pusės. Esu labai dėkingas tai kapelionei už pamoką.

Namų darbas šiai savaitei mums visiems galėtų būti pirmiausia teigiamas požiūris į kitą. Pamėginkime ir stebėkime kaip jaučiamės patys ir žmonės aplink mus.