Šiandien šalia altoriaus matote naują – seną dekoraciją. Prie to sugrįšime. O dabar eikime prie Evangelijos.
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas…“ Lyg ir viskas aišku? O man atrodo sudėtinga ir nemodernu.
Šiandienį tekstą norėtųsi sušvelninti ir Evangeliją paskelbti paprastesniu trigubo meilės įsakymo manifestu. Meilė sau, meilė artimui ir meilė Dievui. Gražu, tvarkinga ir labiau priimtina.
Klausydamas išpažintis ne kartą esu girdėjęs žmones sakant, kad nepakankamai mylėjo Dievą arba nepakankamai nuoširdžiai meldėsi. Už viso to slėpėsi neapibrėžta baimė, kad Dievo nemylėjau visa širdimi, o juo labiau visu protu. Meilė Dievui ir sveika savigarba pernelyg dažnai būdavo supriešinamos. Tokiais atvejais kažkiek padėdavo terapinis padrąsinimas „Mylėk save, padėk artimui ir visą šį procesą laikyk Dievo meilės išraiška!“ Vėl viskas gražu ir tvarkinga.
Tačiau negalime nepastebėti šios harmonizacijos kitos pusės. Nes Dievo meilė Dekaloge ir pačiame Jėzaus gyvenime bei mirtyje turi absoliučią pirmenybę. O situacijos supaprastinimas veda prie Dievo subanalinimo, kai dingsta tikėjimo Dievu pridėtinė vertė. Kultūriškai Dievas mūsų pasaulyje, atrodo, tapo pakeičiamas. Juk svarbiausia – „Mylėti save ir artimą“. Svarbiausia, kad visi būtume padorūs… nesimuštume ir, jei įmanoma, gerai sutartume tarpusavyje.
O Dievas? O religija? Jei jau visiškai negalima to atsisakyti, tegu kiekvienas tiki, ką nori, ir kaip nori. Svarbiausia, kad tai neliestų manęs! Šia formule mūsų moderni visuomenė mano radusi išminties akmenį. „Tikėjimas Dievu turėtų būti vertas tiek pat, kiek racionaliai pagrįsta etika, dėl kurios galime susitarti!“
Šis intelektualų, menininkų, o ir pamokslininkų tikėjimo išpažinimas kartojamas kaip tibetietiškas maldos malūnėlis. „Tikėjimas Dievu yra toks pat vertingas kaip racionaliai pagrįsta etika! Mūsų amžiuje tai turėtų pagaliau suprasti ir religingi žmonės.“
Todėl Evangelijos įsakymų tvarka turėtų būti apversta – mylėk savo artimą kaip save patį. Nedaryk jam to, ko nenorėtum, kad tau būtų padaryta! Tai yra pirmasis ir svarbiausias įsakymas. O tada… tik tada gali mylėti ir savo Dievą. Jei nori, net ir iš visos širdies.
Tarsi įkandus tarantulai, mūsų visuomenė reaguoja į kiekvieną teiginį apie nepakeičiamą tikėjimo Dievu ir jo meilės vertę žmonijai. Juk tai fundamentalizmas!
Todėl tikėjimas Dievu subanalinamas. Pasauliniame prekybos centre Dievas ir tikėjimas juo laikomi toli už sporto ir kitų nebūtinų laisvalaikio prekių, toliau už fango vonių ar maisto papildų! Arba paprasčiau. Kam iš tėvų šiandien ateina mintis savo vaikams perduoti kaip svarbiausią tikėjimo žinią – mylėti Dievą visa širdimi…?
Genialus rumunų kilmės filosofas ir eseistas Emilis Cioranas, gyvenęs Paryžiuje, garsėjęs cinišku požiūriu į žmogaus egzistenciją, tikėjimą ir civilizaciją, perspėjo, kad praradęs tikėjimą tuo, kas pranoksta jį patį, žmogus gali pradėti garbinti savo susikurtus stabus. Jis sako maždaug taip:
„Kaip teisūs buvome, kad kadaise dieną pradėdavome malda – pagalbos šauksmu! Dabar nežinodami, į ką kreiptis, galiausiai klaupiamės prieš pirmą pasitaikiusią pakrikusią dievybę.“
Manyti, kad tik senovės žydai šoko aplink auksinį veršį, yra klaida.
Praradusi orientyrą žmonija palaipsniui nebeįžvelgs žmoniškumo pėdsakų vartojimo partneriuose, o nebeturėdama kriterijų, nesugebės apibrėžti, kas yra žmoniškumas. Norint kitame įžvelgti artimą ir jį mylėti, vien bendro vartojimo nepakanka. Tai pamažu atranda mūsų šeimos, kurios savo šeimyninį gyvenimą palaipsniui susiaurino iki bendro vartojimo ir dabar prie bendro stalo tik nuobodžiauja! Sako pažįstamas austrų teologas.
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai yra svarbiausias ir pirmasis įsakymas!“ Šis tekstas mūsų kultūringai visuomenei skamba sudėtingai ir aštriai. Tačiau šiuo įsakymu Dievas nori mane apsaugoti ir patraukti prie savęs. Jis nori mane apsaugoti nuo mano pačio savinaikos ir nuo kitų. Jis nori mane patraukti prie savęs, todėl ir nusileidžia iki mano lygio, priimdamas žmogišką veidą. Todėl garbinant Dievą man nereikia save niekinti ir žeminti. Jis ateina susitikti mano akių lygyje: „Viską, ką padarei mažiausiam, tą padarei man… Viską, ką padarei mažiausiam savyje, tą padarei man“.
Melskime malonės, pasitikėti šio ryšio su Dievu verte. Nes be jo žmoniškumas ilgainiui virsta žvėriškumu.
Apie naują – seną dekoraciją. Tai mūsų bendruomenės vėliava.
Ją sukūrė menininkas Marius bažnyčios atšventinimo 25 metų jubiliejaus proga, kurį šventėme 2016 m. spalio 9 d. Buvo ir plakatas su užrašu „Sąmoningiau tikėti – žmoniškiau gyventi“. Manau, čia susirenkame ir dėl to. Ačiū už 35 tikėjimo kelionės kartu metus.