Šiandien Palmių sekmadienis. Tik iš kur gausime palių, kai net alyvų šakelių neturime. Gerai, kad kažkas sugalvojo pavadinimą verbų sekmadienis, nes verbų turime.

Paprastai, žmonės prisimena paskutiniąsias gyvenimo dienas tų, kuriuos mylėjo. Jie gali papasakoti, ką šie kalbėjo, planavo, veikė. Lygiai taip į mokinių, apaštalų ir pirmųjų krikščionių atmintį įsispaudė paskutinės Jėzaus gyvenimo dienos. Kiekvienas įvykis, kiekviena detalė buvo įsidėmėta ir pasakojama, o vėliau užrašyta ir skaitoma prieš pradedant laužyti duoną – t. y. švęsti Eucharistiją. Šie pasakojimai tapo pirmąją žodžio liturgija. Šis atminimas kilo ne iš neapykantos Jėzaus žudikams, o iš meilės Jėzui. Dievas mus taip pamilo, kad tapo vienu iš mūsų ir taip jo meilė įveikė neapykantą.

Apmąstome šiuos Jėzaus gyvenimo įvykius, kad būtume su juo palaidoti ir prikelti. Tai išgyventi mums padeda daugybė liturginių simbolių, o ypač krikšto vandens simbolis, per kurį esame prikeliami naujam gyvenimui.

Naujojo testamento pradžioje Jonas krikštytojas Jėzų vadina Dievo Avinėliu, kuris prisiima pasaulio nuodėmes. Dievo Avinėlis pasirodo dar kartą Naujojo testamento pabaigoje, septintajame Apreiškimo Jonui skyriuje. Matome vizijos sceną danguje, kai atnešamas knygos rietimas, kuriame surašytas Dievo planas žmonijai. Angelai šaukia: „Kas yra vertas sulaužyti septynis antspaudus ir atvynioti knygą. Nei žemėje, nei danguje nėra verto tai padaryti. Tik Dievo Avinėlis, kuris savo krauju atpirko žmoniją ir mus padarė karališka ir kunigiška tauta.“ Šis Dievo planas pradeda tapti tikrove ir mes galime prie jo prisidėti.

Būtent tai mus primena ši šventa savaitė, kuri prasideda šiandien.

Ketvirtadienį atminsime Jėzaus paskutinę vakarienę, Eucharistijos įsteigimą ir Jo tarnystę. Jėzaus pavyzdžiu plausime ir šluostysime vieni kitiems rankas. Taip parodydami savo nusiteikimą tarnauti kitam paprastai, su meile.

Didįjį penktadienį apmąstysime Jėzaus kančią, pagerbsime jo kryžių, kuriuo jis mus atpirko.

Didžiojo šeštadienio vakare pradėsime švęsti velyknaktį, Paschos, perėjimo iš tamsos į šviesą, iš mirties į gyvenimą šventę.

Švęskime kartu šią šventą savaitę ne tik apmąstydami praeities įvykius, bet ir savo dabartį jungdami su amžina Dievo dabartimi.