Pasaulinė ligonių diena

27 pasaulinė ligonių diena
Mt 11, 25-28

Evangelija kalba apie Dievą, kurį kartais paprasta širdimi gali geriau suvokti negu išdidžia ir manančia, kad viską supranti. Ko gero dažniausiai keliame klausimą „kodėl“. Net ištikus kančiai ar ligai šis klausima kyla. Tačiau, kad ir kiek besikamuotume, negalime rasti tokio atsakymo, kuris mus bent truputį nuramintų. Kodėl tai įvyko, kodėl negalėjo būti kitaip ir šitaip galime klausti be galo, be krašto.

Evangelija ir šios dienos šventė šiandien galbūt ir ne tiesiogiai pasiūlo mėginti klausti „kaip“. Kaip man priimti tai, kas atsitiko, kaip ištverti ir išlaikyti žmoniškumą. Ko gero krikščioniui vienintelis atsakymas arba kryptis – Kaip Jėzus.

Pasidalinsiu viena kita mane užkalbinusia mintimis iš Popiežiaus Pranciškaus kalbos šiai dienai.

Jėzaus žodžiai ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, mūsų dėmesį kreipia į nuostabius ir slėpiningus malonės kelius, kuriais Dievas pasiekia žmogų. Kai šią malonę priimame, ji mus vargstančius ir prislėgtus stiprina.

Jėzus kviesdamas žmones ateiti pas jį, prieš akis turi paprastus Galilėjos gatvių žmones, vargšus, ligonius, nustumtus į visuomenės paribį, nereikšmingus, vienišus. Žmonės ėjo paskui Jėzų norėdami išgirsti ir išgirsdavo šviesos ir vilties žodžius.

Šiandien Jėzus vėl kartoja tuos vilties žodžius, vėl kviečia – ateikite pas mane visi kurie sergate, pagydomomis, o gal ir nepagydomomis kūno ar psichikos ligomis, kurie esate prislėgti, nusiminę, jaučiatės vieniši, gal net jaučiatės našta kitiems.

Jėzus žvelgia į sužeistą žmoniją meilės žvilgsniu. Jam ne vis tiek, jam rūpi kiekvienas sergantis, ne anonimiškai, ne kaip statistikos vienetas, o kaip turintis savo vardą, savo gyvenimo ir ligos istoriją. Mes jam ne statistinis vienetas. Pastaruoju metu gal ne kartą skaitome kiek užsikrėtė, kiek numirė, vis kažkur toli ne mano šeimoje, ne mano giminėje. Lyg iš šalies tik žiūrime kaip skaičiai tai mažėja, tai didėja, visai be emocijų.

Popiežius sako reikia asmeninio santykio su sergančiu, ne tik ligos gydymo. Žmogui visada reikia žmoniško santykio, o sergant jo reikia dar labiau, nes viskas dar jautriau, dar labiau pažeidžiama.

Šiandien ypatingai patraukiate Jėzaus žvilgsnį būtent jūs, kurie sergate ir vargstate, sako Popiežius. Jėzus nedavė mums paruoštų gydymo receptų, bet per savo kančią, mirtį ir prisikėlimą išvaduoja mus iš piktojo gniaužtų.

Vargstančiam ir sergančiam žmogui labiau nei bet kam reikia atgaivos, bet kur ją rasti. Čia labai svarbūs gydytojai, slaugytojai, visas medicinos personalas ir savanoriai.

Tada Popiežius kreipiasi į sveikatos priežiūroje dirbančius žmones ir kviečia prisiminti, kad visko – diagnostikos, prevencijos, gydymo, mokslinių tyrimų ir reabilitacijos, centras turi būti sergantis žmogus – asmuo. Jis pabrėžia, kad žodis asmuo čia svarbesnis už būdvardį sergantis. Jis kviečia visur puoselėti žmogaus orumą.

Popiežius primena, kad susiduriame su medicinos ir kitų mokslų ribomis ir net klaidomis ir turime suvokti, kad galiausiai ne mes esame gyvenimo viešpačiai. Bet mums patikėta gyvenimą priimti, saugoti, gerbti ir jam tarnauti nuo prasidėjimo iki pabaigos.

Marija ligonių sveikata, melski už mus.