Pelenų trečiadienis

Šios dienos Evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Šiandien, kai pradedame gavėnią, Jėzus mums sako: „nedemonstruok savo pamaldumo kitiems, nes tada neturėsi atlyginimo iš savo Tėvo danguje“. Galbūt nustebsime, bet šios dienos Evangelijoje dažniausiai girdimas žodis yra užmokestis arba atlygis.

Paprastai Pelenų trečiadienį labiau galvojame apie įsipareigojimą gavėniai, o ne apie apdovanojimą, ar atlygį. Tačiau šiandien Jėzus vis grįžta prie žodžio – atlygis. Mūsų širdyse yra troškimas, atlygio, jis mus traukia ir motyvuoja.

Jėzus kalba apie dviejų rūšių atlygį – iš Tėvo ir iš kitų žmonių. Pirmasis yra amžinas, tikras ir galutinis atlygis, mūsų gyvenimo tikslas. Antrasis yra efemeriškas, tai noras sužavėti kitus kai žemiška sėkmė tampa svarbiausiu dalyku. Iš esmės jis yra iliuzija. Kas ieško vien žemiško atlygio, niekada neranda ramybės ir neprisideda prie jos kūrimo. Nes išleidžia iš akių Dievą ir savo brolius bei seseris. Su tokiu pavojumi susiduriame visi, todėl Jėzus mus įspėja „saugotis“. Tarsi norėdamas pasakyti: „Jūs turite galimybę mėgautis begaliniu atlygiu. Tad saugokitės ir neleiskite, kad jus apakintų išorė, siekiant pigaus atlygio, kuris nuvilia, vos tik prie jo prisiliečiate“.

Apeiga, kai ant galvos užbarstomi pelenai, skirta apsaugoti mus nuo klaidos, kad iš kitų gautą atlygį neiškeltume aukščiau už atlygį, kurį gauname iš Tėvo. Šiurkštus pelenų ženklas verčia mus susimąstyti apie mūsų laikinumą. Jis tarsi vaistas, turintis kartaus skonio, tačiau veiksmingai gydantis išvaizdos ar įvaizdžio, reitingų ar sekėjų kolekcionavimo ligas, kurios mus daro priklausomus nuo kitų susižavėjimo ar nepaisymo.

Jėzus sako, kad net malda, labdara ir pasninkas gali tapti savitiksliai. Kiekviename veiksme, net ir pačiame kilniausiame, gali slėptis savigailos kirminas. Tuomet mūsų širdis nėra visiškai laisva, nes ji ieško ne Tėvo, brolių ir seserų meilės, o žmonių dėmesio, savo šlovės. Dievo žodis ragina mus pažvelgti į savo vidų. Nustatyti diagnozę, kokių regimybių siekiame, ir pamėginti jas demaskuoti.

Gavėnia – tai Viešpaties mums suteiktas laikas atsinaujinti, puoselėti savo vidinį gyvenimą ir keliauti Velykų link. Link to, kas nepraeina, link atlygio, kurį gausime iš Tėvo. Gavėnia yra ir išgydymo kelionė. Ne tam, kad pasikeistume per vieną naktį, bet tam, kad kiekvieną dieną vis iš naujo mėgintume gyventi atsinaujinę dvasia, kitokiu „stiliumi“. Tam padeda malda, labdara ir pasninkas. Jie sugrąžina mus į gyvą santykį su Dievu, su kitais žmonėmis ir savimi.

Gavėnios laikotarpiu melskimės pirmiausia žvelgdami į nukryžiuotą Jėzų. Atsiverkime jaudinančiam Dievo švelnumui ir į Jo žaizdas įdėkime savo ir mūsų pasaulio žaizdas. Neskubėkime, skirkime laiko pastovėti tyloje priešais Jį. Skirkime laiko paprastam, nuoširdžiam pokalbiui su Dievu. Jam neįdomi išorė. Jis mėgsta būti atrastas toli nuo bet kokio puikavimosi ir triukšmo.

Jei malda yra tikra, ji būtinai duoda meilės vaisių. O meilė išlaisvina mus iš vergystės sau. Pelenais apvalyta gavėnios labdara sugrąžina mus prie to, kas svarbiausia, prie gilaus džiaugsmo, kurį galima rasti dalinantis.

Galiausiai pasninkas nėra dieta, jis išlaisvina mus iš egocentriškumo. Ypač per gavėnią turime progą pasninkauti nuo visko, kas gali sukelti mumyse kokią nors priklausomybę. Pamąstykime koks pasninkas turėtų poveikį mūsų realiam gyvenimui?

Malda, labdara ir pasninkas yra vaistai, skirti ne tik mums patiems, bet visiems. Jie gali pakeisti istoriją. Todėl, kad tie, kurie patiria jų poveikį, beveik nesąmoningai perduoda jį kitiems. Bet svarbiausia todėl, kad malda, labdara ir pasninkas yra pagrindiniai būdai Dievui paveikti mūsų gyvenimą ir pasaulį. Jie yra dvasios ginklai.

Viešpatie, Tu matai slapčia ir atlygini mums labiau, nei mes galime tikėtis. Išklausyk maldas tų, kurie Tavimi pasitiki, ypač nuolankiųjų, skaudžiai išbandomų, kenčiančių ir bėgančių nuo ginklų riksmo. Atkurk ramybę mūsų širdyse ir dar kartą suteik savo ramybę mūsų dienoms.