Mieli vaikai, gerbiami tėveliai, krikšto mamos ir tėčiai, uoliosios tikybos mokytojos. Šiandien didelė šventė jums, jūsų šeimoms, bendruomenei ir visai Bažnyčiai.

Pirma Komunija tai jūsų pirmas toks ypatingas susitikimas su Jėzumi. Man rūpi ir norisi tikėti, kad tokių susitikimų jūsų gyvenime bus daug, net jei dažnai nematysime jūsų sekmadienio Mišiose.

Tikriausia visi turime ir norime turėti gerų draugų. Augdami turėsite jų vis daugiau, jie taps vis svarbesni. Geras draugas didelė dovana, o pačiam būti geru draugu nelengvas iššūkis.

O ką, jei šiandien kartu pagalvotume koks draugas buvo Jėzus. Man atrodo, kad jis buvo geras draugas. Jis mokėjo pagarbiai bendrauti su vyrais ir moterimis, su vaikais ir suaugusiais, su sveikais ir ligoniais. Jis mokėjo ir artimiau susidraugauti.

Jis pasirinko 12 artimų draugų – apaštalų. Gal kai kurie iš jūsų turite apaštalo vardą. Su apaštalais Jėzus žvejojo ir keliavo po apylinkes. Jų prašydavo pagalbos. Pvz. kai norėjo pamaitinti minią padauginęs duoną. Jis prašė padėti susodinti žmones išdalinti duoną ir žuvį, paskui surinkti trupinius…

Jis turėjo kelis artimiausius draugus, su kuriais išsikalbėdavo, dalindavosi gilesniais dalykais.

Petrą, Jokūbą ir Joną Jėzus pasiima maldai ant kalno, kur jie tapo Jėzaus atsimainymo liudininkais. Pagalvokime, o kas mano trys geriausi draugai?

Jėzus dalinosi su draugais savo išgyvenimais. Antraip iš kur mes žinotume, kad jis buvo gundomas dykumoje, nes ten buvo vienas. O kam aš papasakoju apie savo išgyvenimus, džiugius ir sunkius?

Jėzus turėjo draugų su kuriais pailsėdavo, kurių namuose jam buvo gera apsilankyti. Jis mielai užsukdavo į Lozoriaus ir jo seserų Marijos ir Mortos namus. Pagalvokime, pas ką mes mielai lankomės, gal pas močiutę, senelį, ar dar ką nors.

Jėzus mokėdavo pataisyti draugus, kai manė, kad jie netinkamai elgiasi. Būti geru draugu nereiškia tik pataikauti. Jėzus įspėja Joną ir jo brolį Jokūbą, kai jie sako – sunaikinkime šį kaimą, kuris mūsų nepriėmė. Jėzus sako: ne, eikime kitur, dar daug ką turime nuveikti. Naikinti, ne mūsų reikalas. Ar aš išdrįstu draugams pasakyti ką iš tikrųjų galvoju, kai nepritarti jų sumanymui, nes manau, kad jis negeras?

Jėzus net griežtai subarė Petrą, kuris norėjo atkalbėti Jį, kad nepriimtų Dievo valios ir išsisuktų iš kentėjimų.

Jėzus nesigėdino prašyti draugų palaikymo, kai jam buvo sunku ir liūdna Alyvų kalne prieš kančią. Ir aš turėčiau nesigėdinti prašyti pagalbos, ir aš turėčiau nesišaipyti, kai draugas manęs paprašo palaikymo ar pagalbos.

Jėzus išmokė savo draugus melstis. Todėl ir mes mokame nuostabią maldą „Tėve mūsų“. Gal sunku įsivaizduoti, kad aš su draugu ar draugais kartu mesčiausi, bet pasimelsti už draugus manau labai geras ir prasmingas dalykas.

Dėmesio, dabar bus sudėtingiau. Jėzus turėjo empatijos. O kas yra empatija. Tai gebėjimas atjausti kitą. Jis pastebėdavo ir atjausdavo žmones, kuriems sunku ir jiems padėdavo, kai tik galėjo. Jis pagydo sergantį vienišą žmogų prie tvenkinio, kuris neturėjo, kas jam padėtų. Jis užstoja vienišą moterį, kurios niekas nenorėjo užstoti. Ir dar daugiau yra jautrių pasakojimų. Štai laukdamas apaštalų grįžtančių po nakties žvejybos ant ežero kranto jis iškepa žuvį, nes supranta, kad mokiniai grįš pavargę ir išalkę.

Kai dirbau kitame mieste, po mišių, ir velykinio pamokslo, kuriame sakiau, kad mes pašaukti skelbti prisikėlusį Jėzų, priėjo patarnautojas gal ketvirtokas ir paklausė: O kaip aš namuose skelbsiu tą prisikėlusį Jėzų? Turėjau labai greitai sugalvoti atsakymą. Pasakiau: Tikriausia šiandien šeimoje jūs turėsite šventines vaišes, jei gali po jų nelaukęs mamos prašymo sudėk indus į indaplovę. Tai ir bus tavo prisikėlusio Jėzaus skelbimas.

Jėzus nori susidraugauti su mumis kiekvienu, jis nori, kad mes taptume jo ir kitų žmonių gerais draugais.