Sandora su Abraomu

Šventojo rašto ištrauką skaitykite čia.

Antras gavėnios sekmadienis ir baugina, ir žavi. Vaikai gal geriau neklausytų pirmo skaitinio ir šio pamąstymo. Jei įdėmiai klausai pirmą skaitinį, gali taip ir likti išsižiojęs – iš nuostabos ir iš sakralaus siaubo! Apleista kalva. Vienišas Abramas: vyras, kuris jau pamiršo savo laukinius metus, vyras, išgyvenantis didžiulę krizę. Žmogus, kuris jaunystėje visą kapitalą sudėjo į vieną krepšį. Atrodo, kad jis apsiskaičiavo. Lauktos sėkmės, kaip nėra taip nėra. Vietoj visaverčio gyvenimo – tuščiažodžiavimas. Sara ir Abramas – du nutolę sutuoktiniai. Trūksta perspektyvos. Vaikų nėra, nors ir norėtų. Net pasikalbėti nėra su kuo. Na ir kas, kad turi bandas gyvulių, turto, pinigų ir akcijų. Sveikatingumo seminarai, Watsu ir Shiatsu, gydymas badavimu ir vaikščiojimas su ugnimi: visokių ezoteriškų dvasingumų ieško ir šiuolaikiniai abramai, kai nebegali eiti toliau žmogiškumo prasme, sakytų mano profesorius.

Mūsų antrojo gavėnios sekmadienio Abramas, ant beprotybės ribos esantis žmogus, sėdi ant apleistos kalvos. Jo rankos išteptos krauju. Jis sėdi tarp perpjautų gyvulių, atbaido plėšrius paukščius ir laukia…. Vakaras, taip pat ir egzistencinis, darosi vis vėjuotesnis, tamsesnis ir baisesnis. Bet jis laukia net nežinodamas ko: nepaprastų dalykų, įspūdžio, transcendentinio prisilietimo?

Abraomas seka Dievo balsu, bet nėra iki galo tikras ar tai nėra tik jo vaizduotė. Paklusdamas šiam balsui, jis paliko savo namus, ir visas investicijas sudėjęs į vieną krepšį, palieka senus saugius ryšius ir rizikuoja.

Jis pasiima su savimi gyvulius, žmoną ir darbuotojus, kapitalą ir verslo partnerį – sūnėną Lotą. Tačiau naujų krantų ir naujo gyvenimo jie ieško ilgai. Beveik kaip prieglobsčio prašytojai. Kad išgyventų Abraomas išmoksta eiti į kompromisus, neigti save ir meluoti. Pasiekęs dugną, jis pasirengęs išsižadėti žmonos, ją išduoti ir net parduoti. Dėl išlikimo! Svajonė, kurią jis išdrįso svajoti: mysterium fascinosum, lydėjusi jo jaunystę, pamažu virsta mysterium tremendum; svajonė tampa trauma likusiam gyvenimui.

Kaip suvaldyti paralyžiuojančią perspektyvos ir prasmės stoką? Kaip susidoroti su siaubingu suvokimu, kad jis pats ir jo žmona vis labiau sensta, o kokybinio gyvenimo pagerėjimo nematyti? Be to trūksta vaikų, tų vaikų, kurie atveria ateities perspektyvą. Netekęs namų ir neturintis vaikų šis vidutinio amžiaus vyras, išgyvena egzistencinę krizę. Abraomas sėdi ant vaiduokliškos kalvos ir laukia. Tai, ką jis pats ką tik padarė, panašu į beprotybę. „Dabar jis jau visai išprotėjo!“ – pasakytų žmona Sara.

Drama, į kurią jis buvo įtrauktas, prasidėjusi taip nekaltai, kai jis suvokė dangaus kvietimą, kai išgirdo Dievo balsą, dabar drumsčiama abejonių, o gal visa tebuvo tik jo paties vaizduotė. Bet kuriuo atveju ši drama artėja prie kulminacijos. Pamaldus girtuokliavimas Dievu jau seniai išnyko, kaip ir nesuprantama pažadų ir vilties kalba: „Kiek žvaigždžių danguje, tiek, bus tavo palikuonių“. Gerai, bet dabar jau noriu pamatyti garantijas. Apčiuopiamas. Žemiškas. Abraomas tampa ezoteriku. Jis švenčia savęs prakeikimo liturgiją, nukopijuotą iš egzotiškai atrodančių svetimų kultūrų: eiseną per padalytas gyvulių dalis. Žmogus, vaikščiodamas pro atskiras nužudyto gyvūno dalis, linki sau mirties – tokio pat savo kūno išpjaustymo – jei sulaužytų žodį, kuris susieja jo gyvenimą. Tai liturgija, kuri iš esmės užantspauduoja tai, kas taptų tikrove nesėkmės atveju!

Mieli klausytojai, bauginanti kalva, mysterium tremendum, bauginančio slėpinio vieta gali būti bet kur: ir nuskurusioje užeigoje, kur beviltiškumo akivaizdoje vienatvėje girtuokliauja griūvantis žmogus, ir buržuaziškai įrengtoje svetainėje, kuri kas vakarą gali būti panašios liturgijos liudytoja.

Pasiekęs dugną, beveik alpstantis ir pilnas baimės, dėl paskutinių vilties kibirkščių, mūsų Abraomas patiria ir mysterium fascinosum. Pats Dievas, vaizduojamas ugnimi, eina pro išdarkytus gyvulius, eina savęs prakeikimo keliu. Šioje gilioje biblinio Abraomo, vidutinio amžiaus vyro, išgyvenančio gyvenimo orientacijos ir prasmės krizę dramoje užfiksuota beprotiška ištikimybės ir meilės istorija. Tai unikalus visos žmonijos istorijoje Dievo santykių su Izraelio tauta įvykis, į kurį per Jėzų Kristų įsijungia visos kitos tautos. Ir kodėl ši istorija yra beprotiška? Kodėl unikali? Nes ji remiasi vieno partnerio nepalaužiama ištikimybe!

Todėl, kad Dievas išdrįso eiti iki savęs pažeminimo ribos, nusižeminti taip, kad normalus sveikas protas to nebegali suvokti! Mes nesuprantame šios mysterium fascinosum logikos. Mes jos nesuprantame, bet iš jos gyvename. Ypač mūsų gyvenimo orientacijos krizių, nusivylimų, kartėlio ir paralyžiuojančios perspektyvos stokos atvejais ir nesėkmių viršūnėse. Kai žmogus nugrimzta į nedorybės gelmes ir nesugeba atgailauti, tik nepalaužiama kito partnerio ištikimybė gali leisti jam gyventi, netgi prisikelti. Beprotiška krikščioniškojo tikėjimo logika dabar drįsta tikėtis, kad žmogaus gyvenime negali būti tokios baisios kalvos, kurioje šis virsmas neįvyktų. Permainą įvykdė ne uolios pastangos, bet Dievas, kuris susiejo save su Abramu. Todėl davė jam naują vardą: Abraomas! Taip pat ir palikuoniams.

Tie patys palikuonys, antrąjį gavėnios sekmadienį užpildo šv. Jonų bažnyčią ir švenčia liturgiją – taigi sudabartina tą pačią bauginančią paslaptį, kurioje pats Dievas Jėzuje Kristuje dėl mūsų patyrė padalytų gyvulių likimą, savęs prakeiksmą, dėl mūsų visų, kurie nuolat esame neištikimi, dėl mūsų, postmodernių žmonių, kurie net nesugebame tikėti nepalaužiama Dievo ištikimybe, o ką jau kalbėti apie patikimą šio tikėjimo liudijimą.

Tačiau būtent todėl, kad mums pernelyg dažnai trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo, kad, kaip ir Abraomas dažnai išgyvename orientacijos krizes, kad perspektyvos trūkumas mus paralyžiuoja, mes švenčiame apeigas, kurios mums dovanoja stebuklingus mainus. Mūsų mysteria tremenda, mūsų bauginančių ir banalių kasdienio gyvenimo slėpinių perkeitimą į mysterium fascinosum, į žavų dieviškosios ištikimybės slėpinį. Mes švenčiame nepalaužiamą Dievo ištikimybę neištikimiems partneriams. Ant „šv. Jonų bažnyčios kalvos“ antrąjį gavėnios sekmadienį švenčiame Eucharistiją: dėkojame už šiuos mainus, kurie leidžia mums gyventi. Ypač mes, postmodernūs žmonės. Ypač tada, kai mus dažnai paralyžiuoja prasmės ir perspektyvos trūkumas.