Sekminės – Pentekost – krikščionims reiškia penkiasdešimtą dieną po Velykų. Tai Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmė ir Bažnyčios gimtadienis. Skaitiniai mini kaip 3000 žydų įtikėjo Jėzų. Vienas katalikiškas žurnalas prieš kelerius metus minėjo, jog šiuo metu yra apie 34 000 protestantiškų denominacijų, maždaug 69 naujos iškilo kasmet nuo Reformacijos pradžios 1517 m. Tai kieno gi gimtadienį švenčiame? Galima sakyti, jog Sekminės yra gimtadienis tos Bažnyčios kurią Jėzus įkūrė prieš 2000 metų. Tačiau šios dienos skaitiniai primena, jog Sekminės yra tiek praeities, tiek ir dabarties įvykis. Šitaip norima pasakyti, jog Šventosios Dvasios dovana yra tai, kuo reikia dalintis ir šiandien.

Šiandien Mišiose gieda akademiškas jaunimo choras Exaudi iš Kauno jėzuitų šv. Ksavero bažnyčios. Gal nebus visai pro šalį jei į pamokslą įtrauksiu ir muzikinę istoriją.

Daugeliui žinomas didis kompozitorius Giacomo Pucini. Tikriausia daugeliui girdėtas jo vardas ir muzika, tokie kūriniai kaip Madame Butterfly; La Bohema; Tosca. O 1922 metais Pucini pradėjo savo galbūt geriausią kūrinį Turandot. Berašant šią operą jis susirgo vėžio liga. Žinodamas, kad neilgai beliko gyventi, jis keik įstengdamas skubėjo rašyti šią operą, bet liga buvo greitesnė. Prieš mirdamas Pucini pasakė savo mokiniams, kad jis neįstengs baigti operos ir kad jie užbaigtų jo darbą. Taip 1924 metais jis mirė nebaigęs operos.

Po dviejų metų Turandot premjera vyko garsioje Milano koncertų salėje La Scala. Vienas geriausių Pucini mokinių Arturo Toscanini stojo prie dirigento pulto. Opera prasidėjo, muzika skambėjo nuostabiai iki to momento kur baigė rašyti Pucini. Tada dirigentas sustabdė orkestrą, padėjo lazdelę ir pasakė: „Mokytojas prieš mirdamas parašė iki čia.“ Ir  stojo mirtina tyla. Paskui Toscanini susijaudinęs pasakė: „Bet jo mokiniai užbaigė darbą“, ir paėmęs dirigento lazdelę tęsė kūrinį iki pabaigos iki griausmingų plojimų ir audringų ovacijų.

Pucini mokiniai buvo persmelkti mokytojo dvasios. Užbaigdami jo kūrinį jie apmąstė kiekvieną natą, kiekvieną pasažą, kiekvieną balsą būtent savo mokytojo dvasioje panaudodami įgimtą charizmą ir talentą, kurį jis ugdė.

Panašiai nutiko ir per Sekmines. Jėzus įgalino mokinius tęsti jo pradėtą išganymo darbą. Jo mokiniai tapo apaštalais.

Jeigu mūsų krikštas gali būti laikomas asmeninėmis Velykomis, tai sutvirtinimo sakramentas Sekminėmis. Todėl ir mes kiekvienas asmeniškai esame pašaukti tęsti Jėzaus išganymo darbą.

Ar kartais nepagalvojame, kaip gi atsitiko, kodėl mes visi šiandien esame čia ir švenčiame Sekminių Eucharistiją? Mes esame čia todėl, kad šventoji Dvasia veikė per kitus žmones, per mūsų tėvus, senelius, gal mokytojus, gal gerų knygų rašytojus ir galiausiai kažkokiu būdu palietė mus pačius. Dievas dovanoja savo Dvasią ir įtraukia žmones, kad jie skelbtų ir gyventų Gerąja naujiena.

Sekminės mus visus kviečia turėti drąsos tęsti Jėzaus išganymo darbą.

Į Sekminių maldas įtrauktas toks prašymas. „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink žemės veidą“.

Šiandiene kompiuterių  kalba, tiksliau paplitusiu žargonu tariant mes prašome Dievą „apdeitinti“ krikščionybės programą mumyse.

Pagalvokime ką konkrečiai norėtume apdeitinti (atnaujinti). Gal savo maldą, gal teigiamą žvilgsnį į kitus žmones ir save, gal sutvirtinimo, santuokos sakramento pažadus, gal dar ką nors, kad Viešpaties dvasioje tęsčiau jo darbą kaip tęsė Pucini mokiniai.