Šiandien klausant, skaitant ir dabar kalbant man taip greitai keičiasi nuotaikos ir mintys, kad net nežinau ar sugebėsiu išlaikyti dėmesį, o klausytojai ar suspės sekti.

Švenčiame Jėzaus žengimo į dangų šventę. Galbūt klystu, bet man atrodo, kad mes šią šventę ne tik kad nelabai suprantame, mes jos visai nesuprantame. Joje tiek paradoksų ir kontrastų, kad galiausiai ją galbūt būtų galima pavadinti „Skaudžiu sudie“. Tad ką švęsti? Tik ką apaštalo Pauliaus laiške efeziečiams girdėjome jo viltingą maldą, kad Dievas apšviestų mūsų dvasios akis ir mes pažintume viltį, į kurią esame pašaukti. Čia vėl persipina dabartis ir ateitis.

Kas yra Jėzaus žengimas į dangų?

Istoriškai, tai įvykis Jėzaus ir ankstyvosios Bažnyčios gyvenime, susijęs su Sekminėmis. Tačiau jis tuo pačiu yra ir teologija, ir dvasingumas, ir požiūris į gyvenimą, kurį turime priimti kaip paradoksišką sąveiką tarp gyvenimo ir mirties, tarp buvimo arti ir toli, tarp meilės ir netekties.

Ši šventė kalba apie tokį paradoksą, kuris glūdi mūsų gyvenimo gelmėje, o būtent, kad kiekvienas pasiekiame tokį gyvenimo momentą, kai galime pasilikti arti tik iškeliaudami.

Ką tai reiškia?

Kai Jėzus rengėsi iškeliauti, jis mokiniams vis kartojo: Jums geriau, kad aš iškeliauju. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Jeigu neiškeliausiu, jums nebus atsiųsta Dvasia.

Kodėl kartais geriau, kad mes iškeliautume ar atsitrauktume? Kiekvienas tėvas ir motina išleisdamas savo vaikus girdėjo šiuos žodžius jų išsakytus ar neišsakytus. Kai jauni žmonės palieka savo namus, pavyzdžiui, išvyksta studijuoti, pradeda savarankiškai gyventi ar kuria šeimą, jie iš tikrųjų tėvams sako: Mama, tėti, geriau, kad aš iškeliausiu. Jums, žinoma, dabar liūdna ir skaudu, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Jei neiškeliausiu, aš taip ir liksiu visam laikui jūsų mažyčiu sūneliu, ar dukrele, o jūs negalėsite manimi džiaugtis, kaip suaugusiu žmogumi. Man reikia iškeliauti, kad mūsų meilė, tarpusavio santykiai augtų ir subręstų.

Panašiai ir santuokai skirtuose Šventraščio skaitiniuose skaitome: „Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos…“ Tėvams turėtų būti skaudu girdėti šiuos žodžius. Tačiau kita vertus, visi supranta, jog taip turi būti, taip pasaulis sutvarkytas, kad žmonės pradėtų gyventi savarankiškai, o artimi ryšiai liktų artimi ir brangūs, tačiau kitokie – kaip tarp suaugusių žmonių. Taigi, jei tikrai myli, turi nesisavinti, turi gebėti paleisti, nors nenumaldomai norisi būti, turėti arti.

Šeštinių Mišių maldos kviečia pasimelsti už save pačius, „kad dažniau kreiptume žvilgsnį į dangų, kur nuėjo mūsų Išganytojas“. Bet ir vėl lyg priešingos kryptys. Viena vertus, atrodo šia švente Bažnyčia mums rodo į dangų, o kita vertus, evangelija kalba daugiau apie žemės įvykius.

Įdomu pastebėti, kad tiek nuo atsimainymo kalno, kur mokinai pamatė Jėzų šlovėje, tiek nuo dangun žengimo kalno jie nenorėjo lipti žemyn. Jėzus gi sako eiti į pasaulį ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones. Evangelistas Lukas čia pamini, kad nuo kalno, kur dangus pasiėmė Jėzų, mokiniai „didelio džiaugsmo kupini sugrįžo į Jeruzalę“, taigi grįžo į ten, iš kur buvo atėję. Vienu ir kitu atveju jie nešėsi daug daugiau nei tik paguodą kada nors susitikti su Viešpačiu debesyse. Jiems buvo dovanotas Viešpaties žvilgsnis. Nukreiptas ne į dangų, o į žemę, žmonių planetą amžinos Dievo meilės, amžino jo prisirišimo vietą.

Ir mes po mišių grįšime iš kur atėjome. Grįšime, ko gero, su įvairiomis nuotaikomis. Vieni gal suraminti, kad gerai pasimeldė, kiti gal tikėjęsi kažko daugiau šeštinių šventėje, dar kitiems jau rūpės rytdienos darbai, studentams sesijos egzaminai ir taip toliau.

Nepaisant to, jog šios šventės nepajėgiame iki galo perprasti, ji siūlo džiaugsmą. Jėzaus mokiniai grįžo nuo kalno su dideliu džiaugsmu ir pažadėta jėga iš aukštybių. Kristus savo mokiniams tikrai nežadėjo nenugalimų armijų jėgos, tai nebuvo nė tariamo šventumo ir dorybių jėga, kuri iškeltų virš nuodėmingos žemės ir leistų į kitus žiūrėti iš aukšto. Kristaus žadėta jėga yra malonė, dovana matyti pasaulį Viešpaties žvilgsniu. Mokiniams buvo dovanotas Viešpaties žvilgsnis – tas su kuriuo jis pats žvelgė į savuosius iškeliaudamas, o žvelgė laimindamas ir su meile.

Ar negalėtume šia proga melsti, kad ir mums būtų dovanotas Viešpaties žvilgsnis į savo namiškius, į rytdienos darbus ir sutiksimus žmones, pagaliau ir į save pačius, juk mes kartais nemėgstame savęs ir mums labai stinga palankaus žvilgsnio.

Padovanok mums, Viešpatie, bent kraštelį savo žvilgsnio iki dienos, kai tave aiškiai matysime ir tavyje visa kita.