Šios dienos Evangeliją skaitykite čia.
Mintį šios dienos pamąstymui pasiūlė TV reklamos ir laikraščių antraštės apie Kalėdų dvasią – Vilnių apgaubė Kalėdų dvasia, arba ją paskleidė sužibusi eglutė, arba mamos iškeptas pyragas pripildė namus Kalėdų dvasios… Kas gi ta Kalėdų dvasia?
Kai kurie teologai sako, kad viena krikščionių problemų, kad Kalėdos tapo privati, naminė šventė, mielas artimųjų susitikimas prie šventinio stalo su skaniais valgiais ir dovanomis, prie papuoštos eglutės. Tai labai svarbu ir labai gerai. Mes pasiilgę bendravimo po visų apribojimų. Bet krikščioniui reikėtų kai ko daugiau.
Tegul mums padeda evangelistas Lukas, kuris sako, kad Kalėdos viską verčia aukštyn kojom.
Jis mums pasakoja įdomų pasakojimą. Pradžioje pamini Kviriną, valdantį Siriją ir ciesorių Augustą viso tuometinio pasaulio valdovą. Jis elgiasi pragmatiškai – surašo savo žmones, kad žinotų, kiek mokesčių gali surinkti, kiek kareivių gali pašaukti ir kaip labiau kontroliuoti žmones. Tai galingiausia to meto pasaulietinės valdžios figūra.
Paskui Lukas sako, iš tikrųjų man nelabai įdomus tas senas karalius. Man rūpi naujas karalius – būtent šis ką tik gimęs kūdikis.
Ir tada prasideda kontrastai.
Naujas karalius gimė ne rūmuose, kur gyvena ciesorius Augustas. Jam neatsirado nė padoraus kambario Betleijuje. Jį ką tik gimusį suvystė vystyklais ir paguldė ėdžiose. Bet apie jas vėliau.
Kas daugiausia laisvės veikti turi to meto pasaulyje. Žinoma, ciesorius Augustas. Jo valdžia nuo Sirijos iki Ispanijos, šioje teritorijoje jis gali daryti, ką tik nori.
Vaikelis suvystytas vystyklais, per silpnas net galvą pakelti. Lukas sako, tikrasis karalius ne tas, kuris turi pasaulietinę galią, o tas, kuris iš meilės žmonėms leidžiasi suvystomas vystyklais.
Paklausiau dukterėčią, kuri augina vaikelį, ji sakė nebuvo paprasta pirmą kartą jį suvystyti, o suvystytas jis visai negalėjo pajudėti. Apie kokią jo laisvę ir galią gali kalbėti. Bet Lukas sako, būtent šis vaikelis yra tikrasis karalius. Ne tas, kuris gyvena rūmuose, o šis, kuris iš meilės tapo silpnas ir pažeidžiamas, toks kaip mes.
Gražiai pasakyta, kad tikra meilė ne kitą suvysto ar užvaldo, o dėl kito laisvės pats sutinka būti suvystytas, apribotas, pažeidžiamas…
Kūdikį padėjo ėdžiose. Tai ne tik švariausia vieta gyvulių pastogėje, bet ir simbolinė. Kas gi būna ėdžiose? Gyvulių maistas.
Kas geriausiai maitinosi to meto pasaulyje? Žinoma ciesorius Augustas. Jis galėjo valgyti viską ką tik galima gauti nuo Sirijos iki Ispanijos ir dar toliau.
Bet Lukas sako, tikrasis karalius ne tas, kuriam rūpi pačiam gerai pavalgyti, o šitas vaikelis padėtas ėdžiose. Jis pats yra maistas kitiems – pasauliui. Aliuzija į paskutinę vakarienę, kur Jėzus sakė: tai mano kūnas, tai mano kraujas – aš esu maistas ir gėrimas jums, kad gyventumėt.
Negalime praleisti ir angelų.
Mes įpratę jiems jausti sentimentus, matyti reklamose, atvirukuose, šventuose paveikslėliuose ir dar daug kur. Jie visur mieli, malonūs ir švelnūs. Bet pažiūrėkime, ką apie juos sako Biblija. Tipinė žmonių reakcija pasirodžius angelui yra baimė. Ir tai nekeista, nes būtybė iš kito pasaulio įsiveržia į mūsų pasaulį. Tai daugiau nei ateivis, nes ateivis, nors ir iš kitos galaktikos, jis vis tiek iš mūsų pasaulio. Todėl Angelas sako Juozapui: Nebijok parsivesti Marijos, angelas Gabrielius sako: nebijok Marija, tu radai malonę pas Dievą. Ir Lukas pasakoja, kad piemenys, beje suaugę vyrai, pamatę angelą labai išsigando, o angelas jiems tarė – nebijokite, aš turiu jums gerą žinią – šitas vaikelis yra Mesijas – pateptasis taigi, karalius. Jis svarbus, šis naujas karalius, ne tas senas Romoje ant Palatino kalvos, nes šito vaikelio yra ateitis.
Paskui Lukas sako, prie to angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Nėra abejonės, kad galingiausias to meto žmogus buvo ciesorius Augustas, jo armija buvo galingiausia. Bet Lukas sako, tai yra niekas palyginus su dangaus kareivija. Jos ginklai nepalyginamai galingesni už ciesoriaus armijos ginklus. Kas yra tie ginklai? Tai atsidavusi meilė, atjauta, atleidimas, nesavanaudiška pagalba… Būtent ši galia kuria ir palaiko visatą, o ne mūsų armijų ginklai. Šis vaikelis yra tos dangiškos armijos vadas. Šitaip Kalėdos viską verčia aukštyn kojom.
Daugelis mūsų bendruomenės žmonių pažįsta Šv. Ignaco dvasingumą. Rekolekcijose yra meditacija apie dvi vėliavas. Ignacas klausia kuriai armijai tu priklausai, kurį vadą renkiesi – pasaulietinį ar dangišką? Po kurio vėliava kovosi? Negali likti neutralus. Kurioje pusėje esi, ciesoriaus ar Jėzaus?
Mūsų pragmatiška logika sakytų už ciesorių ir visus jo pasekėjus iki šiandien. Už ciesorių, nes noriu jaustis saugus pats ir mano turtas, noriu turėti galią, prabangų namą ir t.t. Lukas sako, gerai, tai tavo pasirinkimas, bet Dievas tave kviečia į kai ką kitą. Jis tave kviečia eiti su šiuo kūdikiu – karaliumi ir jo dangiška armija. Tai kelias meilės, atjautos, susitaikymo, neprievartos, dėmesio kitam kelias…, pagaliau, kryžiaus kelias. Tai yra tikroji Kalėdų dvasia. Ji neapsiriboja šeimos ratu, eglute, ar kalėdinių nuolaidų savaite, o nori perkeisti mus, mūsų pirmenybių eilę, mūsų mąstymą ir elgesį.
Su kuria armija esi? Po kieno vėliava? Tai esminis Kalėdų klausimas. Evangelistas Lukas mus kviečia priimti kūdikėlį Jėzų, kad širdy įsižiebtų Kalėdų dvasia, kad ji šildytų aplinkinius per šeimos šventę ir spinduliuotų už jos ribų. Ne taip svarbu, ką turėjo omeny reklamų kūrėjai klabėdami apie Kalėdų dvasią, svarbu, ko mus apie ją moko kūdikėlis Jėzus.
Tikros Kalėdų dvasios linkiu mums visiems.