Evangelijos ištrauką skaitykite čia.

Kodėl prasminga pažvelgti į Mariją advento metu? Tam yra trys priežastys.

Pirma, jos istorija priartina ją prie mūsų. Nors viduramžių menininkai buvo linkę ją vaizduoti kaip puošnią Madoną, ši pirmojo šimtmečio žydų moteris, gyvenusi valstiečių miestelyje, buvo kur kas panašesnė į milijonus šiandienos žmonių, nei į tą, kuri vaizduojama tuose paveiksluose. Nors jos kultūra ir labai skyrėsi nuo 21-ojo amžiaus postindustrinės visuomenės kultūros, ji vis tik nebuvo visiškai skirtinga nuo tūkstančių šiandienos kaimų kultūros Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Gal tik su ta išlyga, kad kai kurie kaimai jau turi elektrą. Marijos kasdienis gyvenimas ir darbas buvo sunkus, bet ji nebuvo gležna mergina. Ji Kartu su Juozapu augino Jėzų sunkiomis sąlygomis, mokėdami didelius mokesčius. Kaip daugumos žmonių pasaulio istorijoje, taip ir Marijos nelengvas gyvenimas praėjo neužrašytas. Net ir Biblijoje apie ją žinių turime labai maža.

Antra, jos šventumas glūdi nepaliaujamame, ištikimame Dievo žodžio klausyme. Nors paprastai Bažnyčia, žmones kanonizuodama šventaisiais akcentuodavo kankinystę, šeimos ir nuosavybės atsisakymą, ar viso gyvenimo pasišventimą neturtingiesiems, šiandien mes vis labiau suvokiame, jog šventumas iš esmės glūdi ištvermingoje ištikimybėje, kuri pasireiškia kasdieniame gyvenime. Čia Marija duoda mums pavyzdį. Kai aplink rutuliojosi dažnai ją stebinantys įvykiai, ji nuolatos turėjo vis klausti ir suvokti, ko Dievas prašo. Dievo žodžio ji ieškojo žmonėse ir įvykiuose, to žodžio klausė, jį apmąstė ir pagal jį elgėsi. Ji semdavosi energijos iš pasitikėjimo Izraelio Dievu ir iš solidarumo su augančia krikščionių bendruomene, kuri jos sūnaus mirtyje ir prisikėlime patyrė gyvenimo pažadą.

Trečia, Marijos Magnificat šiandien mes atpažįstame kaip neturtingųjų entuziazmą keliančią giesmę. Marija, kaip šios giesmės giedotoja, įkūnija Izraelio kukliuosius, tuos visuomenės marginalizuotus, kuriems nėra vietos (plg. Lk 2,7). Dievas yra jos vienintelė viltis ir ji gieda Jam šlovės giesmę su gyvu pasitikėjimu.

Marija patyrė skurdą, priespaudą, prievartą ir savo sūnaus egzekuciją. Jos tikėjimas yra giliai įsišaknijęs šiame kontekste. Prieš visagalį Dievą ji pripažino savo „žemą luomą“. Ji nėra tarp pasaulio galingųjų. Ji tiesiog Dievo „tarnaitė“. Tačiau ji tiki, jog Dievui nėra nieko neįmanoma.

Giesmėje Magnificat ji pasitikėdama gieda, jog Dievas išgelbsti gyvybę iš mirties, išvaduoja džiaugsmą iš liūdesio ir šviesą iš tamsos. Nacių nukankintas, teologas Dietrich Bonhoeffer, 1933-ųjų advento pamoksle kalbėjo: Marijos Giesmė – tai seniausias advento himnas. Tai pats aistringiausias, audringiausias ir galima sakyti pats revoliucingiausias advento himnas iš kada nors giedotų. Šią giesmę gieda ne gležna, švelni ir užsisvajojusi mergina, kurią mes kartais matome paveiksluose, o aistringa, atsidavusi, besididžiuojanti ir entuziastinga Marija. Ši giesmė neturi Kalėdų giesmėms būdingų saldžių, nostalgiškų ar žaismingų tonų. Tai yra tvirta, nenumaldoma giesmė apie sugriūvančius sostus ir pažemintus šio pasaulio viešpačius, apie Dievo galią pasaulyje ir mano pasaulyje tuo labiau.

Per šį adventą visame pasaulyje krikščionys jungsis su Marija giedoti jos entuziazmu virpančią giesmę. Tegul ji bus Dievo galybės šlovė ir ateities pasaulio pranašystė.

Marijos giesmė

Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, 
nes didžių dalykų padarė man Viešpats,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą,
kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams –
Abraomui ir jo palikuonims per amžius.