Ji turi būti „gražiausiu pavyzdžiu“ – Šventoji Šeima. To prašėme Dievą mišių maldoje. Maldoje galime prašyti net neįmanomų dalykų, tikėdamiesi, kad bent vienas procentas, taps tikrove.

Su Šventąja šeima ne viskas paprasta, bent jau man. Išgirdęs apie ją prisimenu paveikslėlius močiutės maldaknygėje. Nazareto namų idilė, kuri mažajam vaikui pietų Lietuvos kaime atrodė kaip rojaus įsikūnijimas. Juozapas – pavyzdingas dailidė – obliuoja; Marija, kaip šiek tiek iškilminga ponia – dievobaiminga, pavyzdinga namų šeimininkė – dirba virtuvėje arba sėdi prie verpimo ratelio; Jėzus renka obliavimo drožles. Kai kuriose paveikslėliuose matyti virš namo skraido angelai ir kažką gieda lotyniškai. Šventoji šeima kaip ramybės, saugumo ir harmonijos įsikūnijimas, kaip ją suprato daugelis dailininkų. Negali būti nieko mielesnio ir pamaldesnio. Paprastai paauglystėje atsisveikinama su šia idėja.

Vėliau tapau kritiškesnis ir aš. Kai išgirdau, kad sužadėtinių kursuose mokoma remiantis Šv. Šeimos pavyzdžiu – pasakiau, geria, bet tai panašu, kaip mokytis iš pasakų.

Dar vėliau ėmė ryškėti dvejopa problema su šiuo „gražiausiu pavyzdžiu“.

Pirma, tai religijos redukavimas iki etikos. Moralizuojantis pakeltas pirštas, nuolat rodantis tik į gerus pavyzdžius, galiausiai turi mažai ką bendra su krikščionybės paslaptimi. Dievas tapo žmogumi ne tam, kad mums pateiktų pavyzdį, kaip reikia gyventi dorą gyvenimą. Ir tai nesvarbu, ar tas gyvenimas vyksta konservatyviuose, ar progresyviuose sluoksniuose. Dievas tapo žmogumi, kad lydėtų mus per visus „pakilimus ir nuosmukius“. Ir tai ne tik iš aukšto. Visa tai leidžia mums, tikėti, kad galiausiai nėra beviltiškų situacijų. Nes Dievo įsikūnijimas jau tada buvo dieviškas atsakas į apokaliptines baimes ir visas žmogiškas strategijas, kaip susidoroti su grėsme ir nesaugumu.

Antra, Jėzaus gyvenimas, kaip ir Marijos bei Juozapo, buvo labai dramatiškas, pažymėtas ginčų ir konfliktų, netgi lūžių ir susitaikymų, ir palaikomas pasitikėjimu, kad gyvenime ir mirtyje galiausiai viskas patenka į mylinčio Dievo rankas. Kaip konkrečiai atrodė ši dramatiška logika? Prisiminkime keletą biblinių scenų.

Štai dvylikametis Jėzus atsiskiria kelionėje ir gana šaltai reaguoja į motinos priekaištą, ką jis jiems padarė. „Kodėl manęs ieškojote? Argi nežinojote…“ Tai skamba taip pažįstamai tėvų ausims, kurie iš savo vaikų girdi tik priekaištą: „Jūs nieko nesuprantate!“

Tradicija sako, kad Juozapas mirė labai anksti. Marija ir Jėzus turėjo gyventi vieni. Ką tai reiškia? Visų pirma kasdienybę, pilną darbo ir pastangų užsidirbti pragyvenimui. Angelų, kuriuos dailininkai taip mėgo vaizduoti skraidančius aplink prakartėlę nebuvo, kai reikėjo kasti akmenuotą žemę ar auginti alyvmedžius.

Paskui sūnus paliko namus. Ne tam, kad padarytų karjerą! Ne tam, kad padėtų mamai senatvėje. Ne! Jis išėjo, kad pasipriešintų šventoms religinės ir politinės tvarkos autoritetams. Ką tai reiškė Marijai? Pirmiausia šoką ir nusivylimą! Vienintelis sūnus, ją palieka. Tai buvo ne tik žmogiškas, bet ir religinis nusivylimas! Nes jos sūnus savo kalbose pasisako prieš tai, kas jai buvo šventa – prieš įstatymą! Argi ji nenešė jo į šventyklą, kai buvo dar mažas, kaip to reikalauja įstatymas? – Argi ji neaukojo jo Dievui ir ar nesitikėjo, kad jis bus doras žmogus? Argi ji kasmet su juo nekeliaudavo į Jeruzalę, kaip to reikalauja įstatymas? Argi ji nemokė 613 didžiųjų ir mažųjų įsakymų, kaip reikia gyventi, kad būtum laikomas pamaldžiu žydu?

O kaip jis elgiasi? Jis bendrauja su nusidėjėliais ir pagoniais, nepaiso religinių taisyklių! Jis net kritikuoja kunigus! Marija jau girdi priekaištų ir įspėjimų iš kaimynių Nazarete.

Galiausiai Marija tapo atstumtojo, nusikaltėlio motina. Tai jai primena visi giminaičiai ir pažįstami. Ir vis dėlto ji eina prie kryžiaus. Tik mirties akimirką motina vėl atrado savo sūnų, bet kaip tą, kuris buvo viso pasaulio pasmerktas, kaip Dievo piktžodžiautojas ir nusikaltėlis. Anksčiau girdėjusi, kad jo broliai ir motina, yra tie kur vykdo Dievo valią dabar, kai kalba eina tik apie gyvybę ir mirtį, su juo lieka tik ji. Nors ji jo niekada nesuprato ir niekada nesitaikė su jo veikla, ji liko šalia iki galo.

Ir tik kai viskas baigėsi, kai jis buvo palaidotas, o jos gyvenimas sugriautas, tik tada jai tapo aiški visko prasmė. Tik po prisikėlimo jai buvo suteikta galimybė suprasti, kas įvyko. Bet šis supratimas nepanaikino nusivylimų ir daugybės kančių! Gal todėl senovės pamaldumas mini „septynis Marijos skausmus“.

Mūsų šeimų istorijos: konfliktų ir nusivylimų istorijos, kartėlio ir šeimos santykių nutrūkimo istorijos, kad ir kokios skausmingos jos bebūtų, lieka įtrauktos į Dievo istoriją su jo pasauliu, nes jos yra Šventosios Šeimos istorijos dalis. Ši istorija taip pat buvo pilna ginčų ir konfliktų, netgi nutrūkimų, bet ir susitaikymų. Nepaisant visko ją palaikė pasitikėjimas, kad gyvenime ir mirtyje galiausiai viskas patenka į mylinčio Dievo rankas. Tokio tikėjimo ir melskime.