Vienas vaikas sako: Pagaliau iš tikrųjų švenčiame Jėzaus gimtadienį, pagaliau JIS gauna dovanų. Mat per Kalėdas, Jėzaus gimimo šventę, dovanas dovanojomės vieni kitiems, ne Jėzui.
Evangelijos pasakojimas apie tris Rytų išminčius įkvėpė ne vieną legendą ir filmą. Minime tris karalius Kasparą, Melkijorą, Baltazarą pagal tris dovanas. Rytų Bažnyčia moko jų buvus 12. Mano profesorius sako, sunku pasakyti kiek jų buvo, ar jei buvo karaliai, ar mokslininkai, astrologai ar magai… Viena aišku, kad jie buvo vyrai. Kaip manote, iš ko jis taip sprendžia? O gi iš dovanų. Nes jie atnešė Jėzui aukso, smilkalų ir miros. Moterys būtų atnešusios gal sauskelnių, kremo ir dar ko nors, ko reikia dešimties dienų kūdikiui.
O jei rimčiau, tai tie Rytų išminčiai atneša dovaną ir mums – žinią apie Jėzų, tikėjimo liudijimą, atvirumo ir drąsos pavyzdį. Iš pradžių Rytų išminčiai ieškojo naujo karaliaus sostinėje Jeruzalėje, rūmuose, kur gi daugiau. Bet ten rado tik okupantų romėnų statytinį, Erodą. Tačiau jų atkaklumas, juos vedė toliau. Nuostabu, kad jie sugebėjo priimti ir nusilenkti karaliui, rastam ėdžiose.
Ar tai nemoko mūsų atvirumo ir drąsos sutikti Dievą visai ne ten, kur iš anksto tikiesi, kur įprasta. Gal prisimename atvejų, kai pagalbos, gero žodžio, palaikymo sulaukėme iš tokio žmogaus, iš kurio visai nesitikėjome. Gal tai buvo visai nepažįstamas žmogus, ne mūsų draugas? Ar tai negalėtų būti netikėtas Dievo veikimo ženklas ir dovana mums?
Kartą JAV mokykloje mokinių paklausė, kodėl jiems patinka knygos ir filmai apie Harį Poterį? Dažniausiai atsakydavo: „Kad niekada nežinai kas nutiks toliau“. Ta pati nuostaba ir nenuspėjamas kitas žingsnis lydėjo ir Išminčių kelionę pas Jėzų. Jų istorija kursto mūsų smalsumą, kad ir mes išvystume apsireiškiantį Dievą ir gal kaip tik ten, kur nesitikime. Šią mintį pravartu girdėti metų pradžioje, kai dar nežinai, kokie jie bus, kas nutiks ir kur turėsi progų sutikti Dievą.
Įdomu, kad Izraelis laukė Mesijo. Šventraštis bemaž penkis šimtus kartų kalba apie Mesijo atėjimą ir Rašto aiškintojai bei fariziejai tai žinojo, o jam atėjus jo neatpažino. Jį surado ir atpažino – Rytų astrologai gal Babilonijos astronomai, gal Persijos kunigai, taigi – pagonys. Bet kuriuo atveju tai kitų tautų ir rasių žmonės.
Truputis istorijos. Ši šventė Bažnyčioje žinoma graikišku žodžiu epifanija – apsireiškimas. Šalia Velykų tai seniausia šventė, siekianti II amžių. Rytų Bažnyčioje švenčiama viena Viešpaties apsireiškimo šventė. Ji apima Kalėdas, Trijų karalių ir Jėzaus krikšto šventę. Vakarų Bažnyčia išskaidė ją į tris atskiras šventes. Sausio 6 diena buvo parinkta Viešpaties Apsireiškimo diena, nes ji buvo žiemos saulėgrąžos diena, kai švenčiamas pagonių saulės dievo gimtadienis. 331 metais žiemos saulėgrąža buvo perkelta į gruodžio 25 d. Bet sausio 6 d. ir toliau buvo švenčiama kaip Viešpaties apsireiškimo diena. Taip Kalėdos atsiskyrė nuo apsireiškimo. Vis vien pagrindinė mintis – gimęs kūdikis yra Mesijas ir ši džiugioji naujiena skirta visiems žmonėms.
Apie išminčių dovanas: auksą, smilkalus, mirą. Tai pranašiški Jėzaus ateities ženklai.
Auksas – kaip karaliui, smilkalai – kaip Dievui (jie aukojami šventyklose), mira – kvapnus tepalas, kaip žmogui. Mirą naudojo kunigai, ja būdavo tepamas ir mirusio žmogaus kūnas.
Dovanos buvo brangios, kita vertus patogios transportuoti. Gal Juozapas jas pardavė, kai reikėjo pinigų bėgant į Egiptą. Čia vėl duodama erdvės žmonių fantazijai.
Išminčių vardai: Kasparas, Melkijoras, Baltazaras. Tai VI a. siekianti italų tradicija. Taip pat tradiciškai šventinama kreida. Ja krikščionys ant savo namų durų užrašo tris išminčių vardų raides K. M. B. ir metus. Tai ir gi Jėzaus apsireiškimas: tiems, kas pro tas duris praeis bus ženklas, jog už jų gyvena krikščionys. O ten gyvenantiems tai bus kaip malda lotyniškų jos žodžių pirmos raidėsChristus mansionem benedicat – Tegul Kristus namus laimina.
O drąsūs karaliai ar išminčiai tegul mums primins, kad Dievą galime sutikti ir ten, kur visai nesitikėsime. Nesustokime jo ieškoję ir tikrai nenusivilsime. Tuo labiau, kad jis mus jau yra suradęs.