Kas galėtų būti bendra tarp drabužių mados, poezijos ir gavėnios?

Man atrodo šie trys dalykai mėgina tikrovę, perteikti ryškesnėm spalvom, labiau akcentuotai.

Nedaug kas rengiasi taip, kaip demonstruojama ant mados podiumų ar madų žurnaluose. Tačiau tendencijos gatvėje ir kitur būna kažkiek panašios – spalvų deriniai ir stiliai… Beje egzistuoja ir kunigų rūbų madų žurnalai, bet jie labiau kaip katalogai.

Kasdien nekalbame poetine kalba, bet poezija kelia mūsų kalbos kultūrą, meniškai išryškina gyvenimo momentus, simboline kalba praskleidžia gilesnius klodus.

Gavėnia, jos liturgija, Biblijos skaitiniai ir simboliai bando dar dramatiškiau perteikti mūsų išganymo slėpinį ir Dievo meilę.

Grįžkime prie evangelijos. Koks vienas jos sakinys mane labiausiai užkalbina? Man ausyse skamba Lozoriaus sesers Mortos žodžiai: „Viešpatie, jei čia būtum buvęs Lozorius nebūtų miręs“. Kitaip sakant. Kodėl tai atsitiko ir kur buvai Viešpatie, kai įvyko avarija, kai išgirdau ligos diagnozę, kai netekau brangus žmogus, kai Ukrainoje, Gazoje ir kitur žūsta žmonės, net vaikai. Kodėl Viešpatie?

Prieš daug metų skaičiau eilėraštį, kurio eilutės vis iškyla mintyse.

Neseniai susiradau tą eilėraštį ir paprašiau mūsų gerbiamą rašytoją ir poetą Antaną Gailių iš vokiečių kalbos jį išversti. Ir jis išvertė. Tai Hermano Hesės eilėraštis „Vienišasis Dievui“. Mielas Antanai, paskaitykite mums šį eilėraštį. O mes mėginsime atpažinti savo maldas ar būsenas. Paskui girdėsime kitą tekstą ir vėl mėginsime atpažinti savo maldas ar būsenas.

Hermann Hesse

 Vienišasis Dievui 

Vienišas stoviu, draskomas vėjų,

Apleistasis nemylimas,

Priešiškoj man naktyje.

Sunku ir kartu man širdy,

Apie Tave pagalvojus,

Dieve aklasis, taip žiauriai

Vis darąs tai, kas nesuvokiama.

Kodėl gi Tu, galią turėdamas,

Kodėl Tu šunims ir kiaulėms

Leidi mėgautis laime, kurios niekada

Taurus alkanasis nepatiria?

Juk myliu Tave, tai kodėl botagu

Geni mane vieną per naktį,

Kodėl iš manęs Tu atimi

Viską, ką gauna skurdžius kiekvienas?

Skundžiaus retai, dar rečiau

Plūdau Tave įširdęs,

Metų metus kunigystę Tavo ėjau,

Buvai man Viešpats ir Dievas,

Karūna ir prasmė man gyvenimo;

Kad ir dažnai apgraibom tamsoje

Vis gėrio ieškojau, meilė, gerumas, tyrumas

Buvo man tikslas aukštasis.

O Tu, kuris mano priešams

Pataikauji, niekados nė svajonės,

Nė prašymo mano netenkinai!

Nieko daugiau nepatyriau, vien kovą ir triūsą,

Bet štai ten, linksmuolių namuos, 

Smagios kalbos, šokiai ir saldžios giesmės skambėjo.

O, ir kaip Tu, kankintojau mano,

Kai aš kartą, pasikliovęs akla viltimi,

Kad meilės švelnios sulauksiu, širdį atvėriau,

Kokia panieka ją apipylei, kaip išjuokei,

Kad nuožmiai sprukau, kvatojimo moterų genamas!

Vienas dabar ir laime nebetikėdamas, 

Naktį be miego, o dieną dvejonių kamuojamas,

Dievo netekęs einu per pasaulį,

Sau kančia, o Tau tik gėda liūdniausia.

Ir vis tiek, o, Dieve, nors pirštas tavasis

Su akla smagybe mano žaizdą skvarbo ir gilina,

Ir vis tiek neišvysi manęs pasidavusio,

Raudančio neišvysi, neišvysi į dulkes parklupusio.

Juk slaptasis tavo troškimas, žiauruoli,

Neįveikiamas skamba man širdyje,

Ir mylėti gyvenimo,

Ir beprasmio gyvenimo be prasmės ir karščiausiai mylėti,

Kad ir kaip buvau vaikomas,

Kad ir kaip buvau gundomas, niekados visai nesilioviau.

Ir Tave, ir kelius Tavo užgaidų

myli mano širdis, nors patyčią Tau siųsdama,

susijaukusį myliu pasaulį, kurį tu valdai netikusiai.

…Ar girdi! Iš ten, kur linksmuoliai, 

sklinda juokas ir dainos iki manęs,

Moteriškių riksmai, skambesys sidabrinių taurių,

Bet karščiau negu tiems, kur viskuo patenkinti,

Ir saldžiau, ir svaigiau

dega meilė gyvenimo man 

alkanoj, nepatyrusioj laimės krūtinėj.

Ir nubraukęs piktai 

iš bemiegių akių visą nuovargį,

Juslėm visom, alsuojančiom godžiai,

aš siurbiu savo sielon besotėn

naktį, vėją, žvaigždynus ir debesio kalnus.

(Vertė Antanas Gailius)

Netrukus tekstas žmogaus, kuris dėl Jėzaus labai stengėsi, daug iškentėjo, neturėjo šeimos, nieko nežinome apie jo artimuosius. Tai vienišas žmogus, kurio audringas gyvenimas baigėsi fiasko – smurtine mirtimi, bet kuris niekada nenustojo tikėjimo ir vilties.

Tai apaštalas Paulius. Korintiečiams jis rašo, kiek teko iškentėti dėl Kristaus.

Penkis kartus gavau rykščių iš žydų po keturiasdešimt kirčių be vieno.
Tris kartus buvau muštas lazdomis, vieną kartą apmėtytas akmenimis, tris kartus sudužo laivas, parą ir naktį išbuvau jūroje.
Dažnai kelionėse, pavojai upėse, pavojai nuo plėšikų, pavojai nuo tautiečių, pavojai nuo pagonių, pavojai mieste, dykumoje ir jūroje, pavojai tarp netikrų brolių.
Triūsas ir vargas, dažnai nemiga, alkis ir troškulys, šaltis ir nuogumas.
Be viso to, kasdieninis rūpestis visomis Bažnyčiomis.

Ir iš kur tiek jėgų ir tikėjimo rašyti tai, ką išgirsime?

Gerbiama Jūratė Kuodytė, aksominio balso savininkė girdima Mažojoje studijoje paskaitys apaštalo Pauliaus laiško romiečiams ištrauką, o mes vėl mėginsime atpažinti savo maldas ir būsenas.

Rom 8, 18; 35-39

„Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“.

Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?

Parašyta:

Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis.

Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.

Tokio tikėjimo ir tokios vilties mums visiems!