Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas.  Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ Lk 18, 9–14

Žvilgsnis į savo vidų

Šioje evangelijos ištraukoje Jėzus pateikia provokuojantį palyginimą: ar aš atrodau taip pat gerai kaip kitas žmogus? Jei esame protingi, iš to būtinai pasimokysime.

Šventykloje – fariziejus ir mokesčių rinkėjas, abu meldžiasi… bet kuris iš jų tai daro geriau? Ar aš esu šalia to, kuris išvardija savo gerus darbus, tikėdamasis padaryti įspūdį Dievui ir pelnyti „taškų“? Ar stoviu atokiai, nesugebėdama net pakelti akių į dangų… ir nieko neištardama?

Tai išties provokuojantis kvietimas. Šv. Ignacas ragina mane pažvelgti giliau, eiti į mažiau žinomą savo širdies teritoriją, tyrinėti, svarstyti ir išvysti. Uždegusi lempą, aš sąžiningai apžvelgiu save, stovėdama akis į akį su tuo, kas paslėpta, prarasta, apgailėtina, – ir vis tiek pasitikiu Dievu. (Monique Jacobs, 2022 m.)

Leidimas publikuoti gautas iš USA Midwest Jesuit Province. Nuotraukos ir vertimas t. Vidmantas Šimkūnas, SJ