Senoji sandora, senasis įstatymas gali mus sugėdinti, jis gali mus apriboti, jis gali mus kaltinti, tačiau ar jis pajėgus mus pakeisti? Šiandienė pranašo Jeremijo pamoka mums yra tokia, kad jis skelbia naują įstatymą kuris įrašytas mūsų širdyse. Bet kaip gali Dievo įstatymas būti įrašyta mūsų širdyse?

Naujosios sandoros ženklas yra kryžius. Gavėnios pradžioje skaitėme pranašo Joelio žodžius kuris ragino atsiversti į Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, atlaidus ir geraširdis, jautrus dėl nelaimės. Gavėnios pabaigoje mąstydami apie Kristaus kryžių turime progą dar kartą tai patirti. Ar galima sakyti, kad Naujoji sandora, tai galutinis Dievo mėginimas žmogui parodyti kaip jį myli?

Į pagalbą pasitelkiu buvusį Insbruko teologijos profesorių t. Raimund Schwager, SJ ir jo 5 veiksmų išganymo dramą. Galbūt ji gali padėti giliau suvokti Dievo meilę mums intensyviu liturginiu laiku gavėniai einant į pabaigą.

1 veiksmas. Besąlygiškos Dievo meilės apreiškimas. Laiške žydams skaitome: “Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų”. Jėzus mums apreiškia Dievo meilę, tačiau žmonės ją atmetė.
2 veiksmas. Jėzus bando žmonėms parodyti, ką jie daro, net jo mokymai apie Dievo teismą ne kas kita, kaip siekis juos susigrąžinti.
3 veiksmas. Pats Jėzus teismo pasmerkiamas ir nukankinamas. Dievas eina dar toliau, jei pamokslai buvo nepaveikūs, Jis Kristaus kryžiumi pado, kad jo meilė žmogui tikrai besąlyginė – “Jis numirė, kad mes gyventume” (plg. 1 Tes. 5).
4 Veiksmas. Nukryžiuotąjį Tėvas prikelia iš numirusių. Taip dar kartą patvirtina, kad Dievas žmogui nori gero, nesvarbu kas.
5 veiksmas. Šventoji Dvasia veda tuos, kurie išpažįsta Kristų.

Gal tai buvo sausoka teologinė teorija. Tad pamėginsiu pasakyti panašiai tą patį vieno liuteronų pastoriaus Walter Wangerin šeimos istorija.

Jis pasakoja. Mano sūnus Matas, turėjo įprotį iš bibliotekų ir knygynų vogti komiksų knygas. Nežinau kodėl jis pradėjo jas kolekcionuoti, bet dar mažiau suprantu, kodėl jis jas vogė. Juk galėjome jų nupirkti. Išmėginau įvairius būdus jį pakeisti. Pirmiausia mėginau su juo klabėti gražiuoju, atkalbinėdamas, įkalbinėdamas, gėdindamas, bet man nepavyko.

Kai pirmą kartą jis pavogė knygą iš viešos bibliotekos, pagalvojau – reikia jį sugėdinti ir jis daugiau to nedarys. Nusivedžiau jį į biblioteką, pakviečiau bibliotekininkę ir mes su Matu gražinome knygą. Net gi padrąsinau bibliotekininkę jį pabarti. Taigi atnešus knygą, kaip ir suplanuota bibliotekininkė mėgino Matą sugėdinti ir prigrasino daugiau taip nedaryti.

Kai antrą karta sužinojau, kad jis pavogė komiksų knygą, ėmiausi kitos taktikos. Tada jam priminiau septintą Dievo įsakymą. Nebuvau tikras ar jis žino ką sako septintas įsakymas, todėl garsiai ir tvirtai beveik išrėkiau jam visus dešimt Dievo įsakymų. Ir dar pamokymui, sudeginau visas jo komiksų knygas. Šioms liepsnojant dar gi pasakiau – žiūrėk, ar ši ugnis tau neprimena pragaro? Maniau, kad tokia drastiška priemonė tikrai pakeis mano vaiką ir jis daugiau niekada nevogs tų knygų.

Tačiau Matas ir trečią kartą pavogė keletą komiksų knygų – šį kartą iš parduotuvės. Man tai buvo didžiulė nesėkmė, juk aš mokau kitus žmones Dievo žodžio, o mano sūnus vagia knygas. Aš nesusilaikiau: nutraukiau Matui kelnes, pasiguldęs ant kelių delnu gal 5 – 6 kartus įplojau. O paskui išėjau į kitą kambarį ir apsiverkiau. Tada atėjo žmona apkabino mane ėmė raminti ir guosti. Po kurio laiko važiuodami automobiliu su sūnumi išsikalbėjome. Jis jau nebevogė knygų. Ir lyg tarp kitko paklausė: “O žinai tėti, kodėl aš lioviausi vogęs tas knygas?” Na tikriausia, kad tau įkrėčiau į kailį. “Visai ne” atsakė Matas: “Todėl, kad po to tu apsiverkei”. Ar ir Dievas apsiverkia dėl mūsų dėl pasaulio niekšybių ir neteisybių, žudynių, ligų..?

Artėjame prie Verbų sekmadienio ir Didžiosios savaitės kai kryžiaus tema vis iš naujo iškils Biblijos skaitiniuose bei liturgijoje, o mes galbūt vėl klausime, kodėl kryžius. Kodėl jo reikėjo Dievui, kad mus išganytų, kodėl jo reikėjo, kad pasaulyje ir mumyse kas nors pasikeistų?

Žmonių sugalvoti įstatymai reglamentuoja mūsų viešą elgesį (konstitucijos, kelių eismo taisyklės, įvairiausi įstatymai) jų reikia, kad įstaigos veiktų ir visuomenė galėtų gyventi. Tokie įstatymai turi sankcijas… bet jie ne būtinai perkeičia mūsų vidų – mūsų dvasią.

Po Jėzaus kryžiumi, tarsi prisiglaudę prie jo krūtinės, ar apkabinę kojas, pajutę jo užuojautą mums, patyrę jo gailestingumą ir atleidimą, mes galime keistis. Todėl yra prasminga stabtelti ir įsimąstyti, įsižiūrėti, įsiklausyti į tai, ką Dievas dėl mūsų padarė ir daro. Anaiptol tai nėra kvietimas į sentimentalų pamaldumą, o kvietimas giliau suvokti kokį Dievą mums skelbė ir parodė Jėzus.

Pabaigai:
Sąžinės peržvalgos klausimas. Jis subalansuotas jėzuitams, bet gal tiks ir normaliam krikščioniui.
Ką padariau dėl Jėzaus, ką darau dėl Jėzaus ir ką dar padarysiu, tarkim iki gavėnios pabaigos?