Vaikų akys spindėjo, kai garsus akrobatas juos užkalbino tiesiog cirke. Jie matė ore sklandantį skrajūną ant trapecijos. Jiems gniaužė kvapą, kai jis atliko pavojingą „salto“. O dabar jis sėdi tiesiai prieš juos ir klausia:
„Kaip manote, kas yra trapecijos žvaigždė?“
„Tu!“ – vienu balsu sušuko vaikai.
„Ne!“ – atsakė akrobatas. – „Tikra žvaigždė – tai mano gaudytojas. Aš tik kelis kartus apsisuku ore, o jis turi labai tikslią akimirkos dalį mane pagauti. Aš tik ištiesiu rankas, skrendu ir laukiu, kol jis mane pagaus.“
Vaikų akys dar labiau išsiplėtė. Pamanė, gal akrobatas juos klaidina.
„O tu? Tu visai nieko nedarai?“ – galiausiai paklausė vienas vaikas.
„Iš esmės nedaug“, – atsakė skrajūnas. – „Žinote, blogiausia, ką galėtų padaryti skrajūnas, – tai bandyti pats pagauti gaudytoją. Skrajūnas šoka, gaudytojas pagauna. Skrajūnas turi pasitikėti, o gaudytojas negali to pasitikėjimo nuvilti.“
Vaikai sėdėjo nustebę. Atrodė, kad jie dar vis negali patikėti skrajūno žodžiais.
Ar mums nėra panašiai, per Visus šventus ir vėlines. Kai mūsų akyse iškyla nuostabus vaizdas – didžiulė minia ant dangiškos trapecijos. Žmonės iš visų tautų ir genčių, iš visų kalbų ir rasių, taip pat ir mūsų brangūs mirusieji. Be abejo ir tie, kurių gyvenimo istorijos virto legendomis – atimančiomis žadą anksčiau ir šiandien!
Štai šv. Jurgis, nugalėjęs slibiną, koks jis bebūtų; Uršulė – beveik šiuolaikinės, savimi pasitikinčios feministės prototipas – su būriu bičiulių savo laive juokiasi iš persekiotojų; Pranciškus Ksaveras – tikras nuotykių ieškotojas, keliaujantis po tolimas šalis ir nebijantis jokių pavojų, mūsų bažnyčios ir mūsų vardo šventieji globėjai….
Visi jie ir nesuskaičiuojama daugybė kitų vyrų ir moterų, vaikų ir senolių – visi jie yra dangiškieji akrobatai, neprilygstami skrajūnai, kiekvienas savaip pasaulio čempionas ar čempionė. Ir ne tik senųjų laikų šventieji, bet ir mūsų amžininkai, kurių „salto mortale“ mes patys matėme savo akimis: Jonas Paulius II, Oskaras Romero, Pranciškus Jėgeršteteris, Maksimilijonas Kolbė, Edita Štein ir daugelis kitų…
Nesuskaičiuojami skrajūnai ant dangiškos trapecijos vakar ir šiandien švenčia savo šventę – jie stovi šviesos spinduliuose, mėgaujasi Bažnyčios aplodismentais ir visiems mums perduoda tą pačią žinią, kurią tas cirko skrajūnas bandė pasakyti vaikams:
„Ar manote, kad mes esame dangiškosios trapecijos žvaigždės? Ne! Žvaigždė yra mūsų Gaudytojas. Mes tik atlikome kelis apsisukimus pasaulio istorijos atmosferoje, skridome per laikų ir vietų orą – dažniau prastai nei gerai. JIS – mūsų Gaudytojas – turėjo mus pagauti. Jam priklauso aplodismentai. Vienintelis dalykas, kuriuo galime pasigirti, yra tai, kad juo pasitikėjome, kad Jis mus pagaus, kur tik beskristume.
Būtent tas pasitikėjimas suteikia mums drąsos mūsų šuoliams ir skrydžiams. Daugybę kartų Jis, o ne mes patys pagavome save gyvenimo skrydžio metu!“
Tačiau prabyla ir kitas klausimas.
„O kas nutiko tiems, kurie gyvenimo skrydžio metu nukrito? Kas su tais, kurie, krisdami, įstrigo „skaistyklos tinkluose“ arba trenkėsi į kietą žemę? Ir guli sužeisti, kupini nuoskaudos, užsidarę savyje, sugniaužtais kumščiais, kurie smogia ir žeidžia, labiausiai patį save?
Kas su tais, kurie skrydžio metu neištiesė rankų – nes nenorėjo arba negalėjo? Kas su tais, kurie nepasiekė gaudančių dangiško Gaudytojo rankų? Kas su tais, kurie prarado pasitikėjimą – ar net niekada jo neturėjo?“
Šventės dvynės – Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos – nori mums padėti atakyti į šiuos klausimus viltingai.
Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, ne tik gaudo iš aukštybių – Jis pats nusileidžia žemyn, iki pat žemės gelmių į visas ir visokias duobes į kurias krenta nepavykę skrajūnai. JIS leidžiasi žemyn tam, kad jie – sužeisti, susigūžę, įkalinti savo nesėkmės vienatvėje – ten nepražūtų.
Daugelis tikėjimo išpažinimų ir drąsesni teologai tai vadina Kristaus nužengimu į pragarus.
Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės primena žemiškajai Bažnyčiai, mums visiems, pasitikėjimą, kad ta daugybė žinomų ir nežinomų šventųjų, kurie šiandien su dangiškomis taurėmis šlovina dieviškąjį Gaudytoją, – tiesia rankas, kad padėtų pagauti sužeistus skrajūnus, kurie suabejoja, nesugeba ar neišdrįsta ištiesti rankų.
Šie dangiškieji akrobatai stovi šalia mūsų visų visada, o ypač kai ištinka sunkumai, kai pamirštame kitus, susitelkiame tik į save ir dėl to atsiskiriame. Tuomet jie išplėšia mus iš mūsų izoliacijos ir įtraukia į bendrystę.
Mes vis dar keliaujame dangiška trapecija, Gaudytojo ir šventųjų bendrijos link. Mes, kuriems kartais pristinga pasitikėjimo dangiškojo Gaudytojo jėga, vis dėlto esame nuolat palaikomi tos didžios gausybės skrajūnų, jau įsikūrusių danguje, kurie dabar patys tapo dangiškojo Gaudytojo pagalbininkais.
Tokį viltingą paveikslą šiandien Šventės dvynės piešia mums ir mūsų artimiesiems, gyviems ir mirusiems