Šiandien peržiūrėjau nemažai pamokslų pasiūlymų ir buvo kilusi pagunda paskaityti trumpą paskaitą apie eschatologinę globalizaciją. Paskui apie krikščioniškas vertybes. Tada apie Holivudo filmą „Legionas“, kur žmogus angelui sako: „Aš netikiu į Dievą“, o angelas atsako: „Nieko tokio, ir Dievas tavimi netiki“. Tačiau pasirinkau bendrabrolio jėzuito iš Pietų Tirolio pasakojimą apie savo seserį.

Pasakojimas liūdnas, bet kartu ir šviesus.

Įprasta tradicinių katalikų šeima Pietų Tirolyje. (Beje, tai kraštas, kurio katalikiškos tradicijos giminingos ir mūsų Lietuvai.)
Sutuoktiniai gražiai sugyveno, augino du vaikus. Šeimos verslas buvo miestelio parduotuvė, kurią tvarkė moteris. Taip atsitiko, kad po eilinio gydytojo patikrinimo paaiškėjo, jog ji serga vėžio liga. Turėjo gulėti ligoninėje, o brolis kunigas ją lankė iš kitos šalies gal 3 kartus.

Pirmą kartą aplankius sesuo jautėsi pakankamai gerai ir visą laiką prakalbėjo apie parduotuvę, verslą. Tikėjosi greitai grįžti ir viskas bus kaip buvę. Tačiau liga stiprėjo ir ji ligoninėje užtruko. Antro aplankymo metu sesuo apie parduotuvę pasakė tiek, kad vyras susitvarkys. Gaila vaikų, rūpi, kaip jie, ar pavalgo pusryčius prieš išeidami į mokyklą, ir šiaip vaikams reikia mamos. Atėjo ir mintis, o gal nepasveiksiu. Nors buvo tradiciniai tikinti, apie Dievą nekalbėjo.

Trečią kartą aplankius broliui ji jautėsi silpnai. Nieko neužsiminė apie parduotuvę. Apie vaikus pasakė tiek – gaila palikti vaikus, bet žinau, jie susitvarkys, juk ir aš po karo jauna išėjau iš tėvų namų. Visas pokalbis buvo apie Dievą. Kaip ten anapus, ar Dievas priims, kaip ten su kuo susitiks….

Galime pastebėti, kaip keičiantis situacijai keičiasi ir žmogaus mintys, kalbos temos, dalykų svarba.

Šiandien su meile, dėkingumu ir pagarba prisimename anapilin iškeliavusius mylimus šeimos narius, draugus, kaimynus, bendradarbius. Bažnyčios maldos už mirusius į visus juos kreipiasi, kaip į tikėjimo brolius ir seseris. Ypatingai prisimename VU bendruomenės mirusius ir mokslui paaukojusius savo kūną žmones. Jie gyvi mūsų širdyse, meldžiamės už juos ir su jais. Taigi ribos tarp šiapus ir anapus lyg ir išsitrina. Tai pagal krikščionių tikėjimą ir yra – šventųjų bendravimas (arba įmantriau pasakius – eschatologinė globalizacija). Šioje šventėje lyg persipina laiko juostos, praeities, dabarties ir ateities, ir visos kartu įsilieja į Dievo laiką, o su jomis kartu įsiliejame ir mes, ir mūsų mirusieji, ir būsimos kartos.

Šiandien su meile, dėkingumu ir pagarba prisimename tuos, su kuriais mus siejo krikščioniškos vertybės. Tai ir meilė artimui, ir sąžiningumas, ir gerumas, ir dar trys esminiai dalykai: Jėzus Kristus, tikėjimas į jį ir tas pats krikštas; gyvenimas, kaip jis mokė; ir krikščionių bendruomenė ir bendrystė. Pastaroji šiandien ypač ryški.

Šiandien su meile, dėkingumu Dievui pavedame savo artimus ir nepažįstamus mirusius. Tuos, kurių gerumą patyrėme, tuos, iš kurių ir su kuriais mokėmės, daug kuo dalinomės ir tuos, kurių nepažinojome, tačiau, dėka jų, mūsų pasaulis tapo geresnis. Pavedame tam Dievui, kuris tikėjo ir tiki mumis ir kiekvienu žmogumi, net ir tada, kai jam nesimeldžiame, kai apie jį net pagalvoti pamirštame, kai kiekvienam svarbiau savo parduotuvė. Pavedame tam, nuo kurio meilės mūsų niekas nei šiapus, nei anapus neatskirs. Tam, kuris moko puoselėti pagarbius pasitikėjimo ir meilės ryšius. Jie nenutrūks, tik bus perkeisti.

Kartais sekmadienio homiliją baigiu klausimu, namų darbu. Taip ir šiandien namų darbui pamąstymas: kas man svarbiausia, brangiausia, kas gražiausia iškyla prisiminus kurį nors iš savo brangių mirusių žmonių?