Ankstų sekmadienio rytą Marija Magdalietė eina prie Jėzaus kapo. Dar prietemoje pamato Jėzų, bet palaiko jį sodininku. Ir tai iš dalies suprantama, juk ji tikėjosi Jėzų pamatyti kape. Ji nori grįžti į praeitį, o praeitis jau pasikeitusi. Tikriausia ji išsigąsta, bet užkalbinta vardu iš karto atpažįsta mokytoją. Asmeninė patirtis tiek mūsų tikėjime, tiek bendravime yra labai svarbi. Dievas žino ir kiekvieno mūsų vardą, krikšto vardą ir kažkokiu būdu mus užkalbino, pakvietė ir mes esame čia, kartu švenčiame Velykas. Jis tikrai mus kalbina ir kitomis dienomis.
Atrodo Magdalietė apsidžiaugia. Bet štai netikėtas posūkis. Jėzus sako: nelaikyk manęs, eik pas mano brolius ir pasakyk, kad matei mane prisikėlus.
Tai galime suprasti, kaip Jėzaus drąsinimą nesilaikyk įsikibus to, kas buvo. Prisikėlimas neatsuka laiko atgal prieš nukryžiavimą, o pradeda kai ką visiškai nauja, visai naują laiką.
Jei noriu švęsti prisikėlimą ir viltį, kurioje skleidžiasi ir mano prisikėlimas, turiu išdrįsti kai ką paleisti. Paleisti kaltės jausmą, kad neįvykdžiau gavėnios pasiryžimų, palikti nuoskaudas, kurių vis tiek negaliu pakeisti, paleisti viską, kas mane apribojo, įvyko praeityje, bet kėsinasi į mano džiaugsmą dabar.
Kardinolas Audrys Bačkis sako: net didžiausias skeptikas trokšta, kad Velykų stebuklas būtų tiesa. Galbūt dažnai šitas troškimas viešumoje neparodomas, bet, man regis, būtent jis tiesiog šaukia iš piktų komentarų internete, iš nusivylusių sielų, mėginančių slėptis už agresyvumo ar tuštybės.
Velykų džiaugsmas yra mums dovana ir įpareigojimas. Jis turi paliesti ir kitą žmogų gerumu, kad taptų reikšmingas patiems mums.
Galbūt gyvenimo tikrovė vėl mėgins mus įtraukti į savo sūkurį taip, lyg Velykų nė nebūtų buvę, bandys įtikinti, kad visi kiti dalykai svarbesni.
Tegul Prisikėlimo šviesa apšviečia mūsų dvasios akis, kad pažintume, kokia yra viltis, į kurią esame pašaukti, kaip meldžia apaštalas Paulius. Švęsdami Velykas, Jėzaus prisikėlimą, švenčiame viltį ir tikėjimą, kad ne blogis, tamsa, neteisybė, liga ir mirtis taria paskutinį žodį, o Dievas tiek mūsų gyvenime, tiek pasaulyje.
Nauja geroji Prisikėlimo žinia yra ta, kad ten, kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė ir gailestingumas. Jie skirti mums, žmonėms.
Kelintą kartą prisimenu Velykų ryt1, kai dirbau didžiulėje parapijoje Klaipėdoje. Kalbėjau apie Velykas, Kristaus prisikėlimą, ir kaip esame kviečiami jį skelbti.
Po Mišių priėjo vienas patarnautojas ir sako, bet kaip aš paskysiu namie, kad Kristus prisikėlė. Šeima švenčia Velykas, bet nelabai tikintys. Tada turėjau greitai sugalvoti teologinį paaiškinimą. Jis buvo toks: jus tikriausiai aplankys svečiai, bus skanios vaišės, po jų padėkok mamai ir tėčiui ir tiesiog neprašytas nueik į virtuvę ir suplauk indus. Gal tai bus tavo geriausias Prisikėlimo liudijimas.
O koks bus mano/tavo?