Trečią dieną Kanoje buvo vestuvės. Nuo kokio įvykio tai trečia diena? Kurią vestuvių dieną baigėsi vynas, kai vestuvės švenčiamos visą savaitę? Kodėl Jėzus su savo mama taip šaltai kalba? Ar Jėzus savo stebuklų pradžiai negalėjo pasirinkti ko nors solidesnio nei vandens pavertimas vynu? Ir dar, šis stebuklas vadinamas ženklu. Tačiau ženklas nėra pats sau – kieno ir kam tai skirtas ženklas? Galiausiai kas nors vis tiek tiesmukai paklaus: tai padarė Jėzus vyno iš vandens ar ne, o jei padarė, tai kiek?

Vien šis klausimų kratinys parodo, kad evangelijos ištrauka anaiptol nėra tik paprastas pasakojimas apie vestuves ir nevisai vykusį jų organizatorių.

Ji kaip geras romanas ar filmas turi kelis sluoksnius ir prašosi dėmesio, dvasinio supratingumo ir, žinoma, tikėjimo.

Pradėkime nuo paprastesnių dalykų.

Vestuvės vyko trečią diena po to, kai Jėzus susitiko Natanaelį, tapusį jo mokiniu.

Perkeisto vyno buvo apie 600 litrų.

Dėl šio įvykio galbūt kam nors norėtųsi Jėzų pristatyti kaip magą. Bet Jėzus ne magas. Jis padarė ne šou, o pirmą ženklą.

Jei nori šią istoriją gali pritempti ir feministiniam aiškinimui. Štai kokia supratinga ir atjaučianti yra ši evangelijos moteris, ji pastebi ko žmonėms trūksta ir geriau už patį Jėzų žino, kada jo valanda.

Beje, šiame tekste galime aptikti net ir antikatalikiškos polemikos pėdsakų. Mat reformatorius Cvinglis Jėzaus šaltoką atsaką savo motinai „kas man ir tau, moterie“,  suprato kaip nuorodą, jog Bažnyčioje neturi būti garbinama Marija.

Vienaip ir kitaip ši evangelijos ištrauka ne vienam lyg akibrokštas ar užsigavimo akmuo. O tokiu atveju ir paradoksas, nes evangelijos užsigavimo akmuo vienų atmetamas, bet Dievo pasirenkamas kertiniu akmeniu. Pamatiniu akmeniu ir mūsų tikėjimui.

Ši istorija gali atrodyti kaip akibrokštas ir todėl, kad ją užrašė vienas iškiliausių evangelistų – Jonas. Tik prisiminkime, kaip prasideda jo evangelija. Pradžioje buvo Žodis, tas žodis buvo pas Dievą ir žodis buvo Dievas… Ir staiga antrame skyriuje tokia banali istorija. Per vestuves baigėsi vynas… Pastebėkime, istorija baigiasi be jokio moralo.

Neskubėkime – Jonas išties išmintingas ir labai gilus žmogus. Jis pasakoja mums istoriją, kur nuostabiai ir netikėtai Kalėdų teologiją pristato gyvenimiškai artimai: Dievas tapo žmogumi ir apsigyveno tarp mūsų. Jis tapo mano kaimynu, svečiu.  Šiandien sakytume – atklydusiu pabėgėliu. Tapo tuo, su kuriuo vienaip ar kitaip sueina ir mano kelias.

Nelengva tai suvokti kasdienės tikrovės kontekste, kur žmonės kasdien gimsta ir kasdien miršta, kur visi turime savo rūpesčių, mažų ir didesnių džiaugsmų, planų, svajonių, klaidų ir vėl naujų pradžių. Kur čia dar Dievas… Jis tikriausia patogiai toli ir iš ten pasiklauso mūsų maldų.

Kas gali suvokti, priimti, kad Dievas pats yra tarp žmonių ir parodo paprastų ir nuostabių ženklų, jog gyvenimas perkeičiamas.

Evangelsitas Jonas pasitelkia vestuvių pasakojimą, kad mums po truputį praskleistų kokia nuostabi yra Dievo tapimo žmogumi paslaptis.

Bet ką iš šios istorijos galime išsinešti?

Gyvenimas – kaip didžiulės vestuvės. Marija jose yra tai, kas laiku pastebi stygių, pastebi, jog trūksta gyvenimo džiaugsmo ir kokybės. Ji nekelia panikos, nerašo skambių antraščių, nedaro sensacijos ir neieško kaltų. Stebuklai šitaip nevyksta, tik skandalai. Ji pasidalina rūpesčiu su kitu – ji įtraukia Jėzų. Ji paragina Jėzaus klausyti sutrikusius ir nežinančius ką daryti tarnus. Šie gi iš esmės turi tik gerai atlikti savo darbą.

Taip vanduo perkeičiamas į vyną, dar geresnį, nei buvo. Tiesa, iš pradžių svečiai to nė nepastebi. Jie nė vyno stygiaus, nė jo padauginimo stebuklo nepatyrė. Jie toliau valgo ir geria, kaip įprasta.

O ir mes kartais nepastebime pagerėjimų. Atrodo lyg savaime suprantama, jog mums turi sektis, turi nutikti tik geri, malonūs dalykai.

Marija ir Jėzus vestuvėse niekuo neišsiskyrė, atrodė kaip visi svečiai. Elgėsi, kalbėjo kasdieniškai, paprastai prašė tarnus pripilti vandens…

Visai kaip ir mūsų kasdienos darbai: apsipirkimas, valgio gaminimas, namų valymas, vaikelio ar ligonio priežiūra. Ką visa tai reiškia? Mes šiandien darome tai, ką darė anie tarnai Kanoje. Mes semiame vandens ir duodame artimiesiems ir tik retai kada pastebime, jog kitam jis kaip geras vynas. O ir kitas dažnai nepastebi, nes lyg ir savaime suprantama, kad gavai vandens, kad padėta sriuba… Ir šitaip gali praeiti pro stebuklą, jo nepatirdamas.

Vestuvių sąrangą galime atpažinti savo gyvenime ir pasaulyje. Žmogumi tapęs Dievas šoka globalaus kaimo vestuvėse ir konkrečiai mūsų gyvenime, nepastebimas ir paprastas. Jis įsimaišo tarp nesuskaitomų svečių ir perkeičia vandenį į vyną žmonėms nė nenujaučiant. Jis įkvepia ir padrąsina įvairių specialybių tarnus, kad šie atliktų savo pareigas kaip pridera.

Jis džiaugiasi tokiais žmonėmis kaip Marija, kurie atjaučia, supranta ir pastebi, kai kitam ko stinga. Kurie nelaiko savaime suprantamu dalyku kasdienio gyvenimo dovanos.

Mūsų gyvenimas – kaip vestuvės, kuriose atliekame įvairius vaidmenis. Dažniausiai, ko gero, esame geriantys svečiai. Dažnai – dirbantys tarnai. Kartais gal mokiniai, o gal net Marija. Nenustebčiau, jei po visų teologinių svarstymų kas nors vis tiek prisimins tiesmuką klausimą – tai pavertė Jėzus vandenį vynu, ar ne?

Manau esamasis laikas tiktų geriau. Perkeičia Jėzus vandenį į vyną šiandien, ar ne?

Atsakyčiau taip: palaiminti, kurie kasdien, kai viskas vyksta lyg savaime suprantamai, sugeba įžvelgti Dievo buvimo ir veikimo ženklus.