Šiandien Jėzus mus moko, kas yra religijos esmė. Viena vertus, jis, kaip geras žydas, neatmeta religinių apeigų ir įstatymų, bet, kita vertus, sako, jog nepakanka apsiriboti jų išoriniu išpildymu. Tikras tikėjimas turi paliesti visą žmogų, visus jo gyvenimo aspektus ir nuostatas. Žinoma, tam reikia gairių, bet priemonės nėra tikslas.

Prieš keletą mėnesių man teko privilegija dalyvauti žymaus žurnalisto Jimmy Burns paskaitoje. Jis yra ir knygos „Pranciškus, gero pažado popiežius“ autoriaus. Jis kalbėjo apie tai, kaip popiežiaus Pranciškaus „švelnumo revoliucija“ keičia institucinės Bažnyčios suvokimą, netgi krikščioniško tikėjimo ir gyvenimo akcentus.

Kviečiu pamąstyti, kaip popiežiaus Pranciškaus asmenybė ir vadovavimo būdas galėtų praturtinti mūsų / mano, kaip krikščionio, požiūrį į kitus žmones ir daiktus, bendravimą, gyvenimo būdą ir tikėjimą? O gal pasiūlytų ir naujų įžvalgų.

Jau daugiau nei trejus metus popiežius Pranciškus traukia daugelio – tiek Bažnyčios žmonių, tiek pasaulio žiniasklaidos – dėmesį. Jis nebijo kelti vis naujas kontroversijas, šitaip susilaukdamas nemažai palaikymo ir nemažai kritikos. Jam tenka didžiuliai iššūkiai: būti globaliu asmeniu susiskaldžiusiame pasaulyje, prisiimti mokytojo, pamokslininko misionieriaus ir net pranašo vaidmenį. Tai, ką jis pradėjo, būtų galima pavadinti „švelnumo revoliucija“, kuria užsimojo perkeisti institucinę Bažnyčią, kad ji taip paveiktų visuomenę, jog ir ši keistųsi į gera. Štai Enciklikoje „Laudato si“ jis kalba apie ekologiją, tačiau nestinga dėmesio ir neturtingiesiems, ir konkrečiam žmogui. Popiežius rašo tiesiai: „Jeigu į kitų žmonių vargą bei kančią neišmoksime žiūrėti kaip savo, ar bent ją laikyti tokia pat skaudžia – mūsų pasaulyje niekas nesikeis. Galime kurti deklaracijas, rezoliucijas, ką tik norime. Pirmiausia turime keisti savo egoistinį, godumo paveiktą požiūrį“, – sako popiežius.

Popiežius Pranciškus nuo pat pradžių savo apranga, žodžiais, kūno kalba ir tolesne veikla atsisako būti Bažnyčios monarchu. Jis drąsus ir tvirtas, o tuo pačiu ir švelnus. Apie jo drąsą teologas Hans Küng sako: „jeigu nė vienas popiežius iki tol nepasirinko Pranciškaus Asyžiečio vardo, tai tikriausiai dėl to, jog atrodė, kad lūkesčiai pasirinkus šio šventojo vardą bus per dideli. Nes Pranciškus Asyžietis siejasi su neturtu, nuolankumu ir paprastumu. Sklando gandai, kai Bergoglio išrinktas popiežiumi turėjęs iškilmingai pasirodyti balkone, atsisakė raudonų batų, kitų puošmenų sakydamas: „Teatras baigėsi“.

Šis popiežius pradėjo kai ką nauja ir ne vieną tai erzina. Pranciškus pabrėžia bendrą darbą ir atsakomybę su kitais vyskupais. Ir tai ne vienam nepatinka, nes eksportuoti problemas į Romą buvo paprasčiau ir „saugiau“, nei jas spręsti vietoje. Jis pirmiausia klauso žmonių, paskui atsiliepia, kaip tai vyko rengiantis šeimų sinodui, ar viešnagės Švedijoje metu.

Popiežius Pranciškus kviečia atrasti Evangelijos ir krikščionybės žmoniškumą. To žmoniškumo reikalauja ir iš institucinės Bažnyčios. Ji turi būti ne muitinė, o Tėvo namai, lauko ligoninė. Pvz., net jei kas neatitinka Bažnyčios doktrinos, vis tiek ieškoti būdų, kaip gyventi toliau, užuot užsikirtus, susipriešinus. Geras to pavyzdys jo gairės išsiskyrusiųjų ir antrą kartą susituokusių sielovadai.

Pabaigai keletas žurnalisto Jimmy Burns minčių apie popiežių Pranciškų remiantis enciklika „Meilės džiaugsmas“. Skaitant šį dokumentą tampa aišku, jog Pranciškui rūpi ne tik stilius, bet gelmė. Tekstas kelia iššūkį, kaip mums vertinti doktriną ir kaip autentiškai atsiliepti į tai, kas yra gailestingo ir atjaučiančio Dievo apreikšta. Jau pats pavadinimas sako, jog meilė ir džiaugsmas eina kartu. Mums reikia susigrąžinti evangelijos žmogiškumą ir mūsų krikščioniškąjį optimizmą, o Bažnyčia turi gręžtis nuo doktrinos dusinamo klerikalizmo į misionierišką Bažnyčią. Ji turi būti vedama sąžinės ir išlaisvinančio Šventosios Dvasios potyrio, veikiančio mūsų protuose su meile ir parodančio, jog darniam sugyvenimui svarbu pagarba ir atjauta, jog svarbūs ir maži dalykai bei nuoširdūs žodžiai, tokie kaip „prašau“, „ačiū“, „atsiprašau“.

Popiežius Pranciškus pabrėžia, jog svarbus dialogas, svarbu klausyti ir spręsti vengiant moralizavimo, kuris kitą žemina, skaudina ir palieka sužeistą.

Gal Jėzaus pamokymas apie religijos apeigas ir įstatus, ir tai, kaip jie siejasi su gyvenimu, bei žvilgsnis į popiežiaus Pranciškaus vadovavimo būdą gali būti padrąsinimas šią savaitę nesitenkinti minimumu, klausti, ką dar galiu padaryti dėl to, kurį myliu – žmogaus ir Dievo tuo pačiu.

Kviečiu skaityti šią encikliką ir atrasti Meilės džiaugsmą.