Šiandien skaitome praeitos savaitės Jono evangelijos tęsinį. Tai Jėzaus paskutinės vakarienės kalba. Atsisveikindamas jis pažada mokiniams, jog prašys Tėvą ir šis atsiųs jiems užtarėją ar globėją. Anglų kalbos vertimuose jis tiesiog vadinamas advokatu. Ne kartą pagalvoju, kaip gerai būtų turėti dievišką advokatą. Žinoma, Jėzus kalba apie Šv. Dvasią. O čia jau sudėtingiau, nes Dvasios negali kaip nors sunorminti, nuspėti, apibrėžti veikimą. Apie Dvasią dar girdėsime Sekminių ir Trejybės sekmadieniais.

Net ir daug kartų skaitant ar klausant šią Jono evangelijos ištrauką, lengvai galima praleisti kai kurias svarbias aplinkybes.

Svarbu pastebėti kada Jėzus kalba, kokia bendra nuotaika ir kaip viskas vyko. Klausant gryną tekstą, gali susidaryti įspūdis, jog Jėzus dėsto teologijos paskaitą, o mokiniai konspektuoja. Vienas geresnių konspektų ir buvo įtrauktas į Jono evangeliją.

Tačiau pažvelkime truputį giliau.

Jėzus drąsina ir ramina savo mokinius per paskutinę vakarienę, kai ketina iškeliauti. Jėzus ir jo mokiniai buvo žmonės, kaip ir mes. Prisiminkime, kaip išleidome savo artimus mylimus žmones, pvz., gyvenimui, darbui ar ilgesnėms studijoms į užsienį. Ko gero, daugeliu atvejų nebuvo apsieita be ašarų. Taigi emocinė įtampa ir aną vakarą tarp mokinių turėjo būti didelė. Jie juk buvo prisirišę prie Jėzaus, o šis sako, kad ateina metas jam iškeliauti ir dar ten, kur jie negalės eiti. Prisiminkime, kaip tada karštakošis Petras sušuko, kodėl gi negaliu eiti su tavimi, aš net gyvybę už tave guldysiu. Jėzus sako nusiramink, tu pirmas manęs 3 kartus išsiginsi. Taigi Jėzus kalba atsisveikindamas, nors mokiniai visko dar nesuvokia, tačiau galima nuspėti, jog kambaryje tvyrojo įtampa ir baimė, kas bus toliau. Todėl Jėzus ramina mokinius, ir pažada nepalikti jų našlaičiais. Tai turėjo būti emociškai jautrus pokalbis.

Tokioje aplinkoje girdime Jėzų: „Jei mane mylite, laikysitės mano įsakymų“. Svarbu pastebėti kaip sudėtas šis sakinys. Jis sako, jeigu mylime Dievą, tai ir laikysimės jo įsakymų. Paprastai galvojame priešingai. Mes manome, kad įsakymų laikymasis yra pirminė sąlyga Dievo meilei. Mes linkę manyti, kad jei laikomės įsakymų, tai reiškia, jog mylime Dievą. Bet ne taip sako Jėzus. Jei mylėsi Dievą, tai laikysiesi ir jo įsakymų. Pirma myli, paskui laikaisi.

Jei myli Dievą, tai trokšti jam patikti viskuo – mintimis, žodžiais, darbais ir visu gyvenimu. Toks požiūris reiškia, kad mūsų motyvas nėra Dievo baimė, o noras patikti mylimam ir mylinčiam.

Šv. Ignacas mokė, kad meilė turi pasireikšti labiau darbais nei žodžiais. Todėl jėzuitai drąsinami į savo maldą įtraukti 3 klausimus:

– Ką padariau dėl Kristaus?

– Ką darau dėl jo dabar?

– Ką dėl jo darysiu ateityje?

Bet ir šiaip žmonės ko nors prašydami vartoja panašų posakį: Dėl Dievo meilės, padaryk tą ar aną.

O jei pagalvotume, ką konkrečiai galėčiau šią savaitę padaryti dėl Dievo meilės, ko paprastai nedaryčiau?