Ar kam nors neatrodo, kad mūsų bažnyčioje galbūt kažko trūksta advento metu? Kokio nors akcento, ar simbolio, kurį galbūt matėte kitose bažnyčiose. Turime advento vainiką ir eglutę, bet neturime baltos advento žvakės, kuri simbolizuotų Mariją.

Retai kalbu apie ją, bet Adventas ir rytojaus šventė galbūt gera proga.

Tuo labiau, kad vakar sapnavau, jog sėdžiu prie stalo ir galvojau, ką pasakyti šiandien Jonų bažnyčioje. Netikėtai kažkas pabeldžia į duris. Vis dar sapnuodamas jas atidariau ir negaliu patikėti savo akimis. Mūsų vienuolyno koridorius iki pat t. Aldono kambario pilnas moterų. Vienos atrodė tarsi pabėgusios iš muziejaus. Kitos apsirengusios paprastai, o dar kitos –  moderniai. Man dar nesusivokiant kas vyksta, viena jų sako: „Mes pamanėme, aplankysime tave, išgersime taurę vyno, girdėjome, visada turi gero, ir pasikalbėsime – apie tavo rytojaus pamokslą“. Stovėjau be žado. Nes prakalbusi moteris, atrodė kaip Marija iš mūsų Loreto koplyčios, o už jos būrys linksmų draugių.

Nors vienuolyne ir neįprasta, bet kas man beliko, kaip tik įsileisti šią linksmą kompaniją ir atidaryti pora butelių vyno. Iš pradžių kelios moterys pajuokavo, kad dauguma žmonių painioja gruodžio 8 d. su kovo 25 d. Viena jų pasakė: „Dėl to kalta ir liturgija, nes tą dieną skaitoma Evangelija apie Apreiškimą. Taip žmonės yra klaidinami ir mano, kad tai Jėzaus nekalto pradėjimo šventė. „Tu, kaip teologas tikriausiai žinai“, – sakė ji su šiek tiek ironijos, – „kad šis Evangelijos tekstas skaitomas tik todėl, kad jame angelas Mariją vadina „palaiminta“. Todėl derėtų skaitinį baigti po sakinio: „..nes tu radai malonę pas Dievą“. Ji tikriausiai studijavo teologiją, pagalvojau – vis dar sapnuodamas.

Netrukus visos moterys sutarė, kokia turėtų būti mano pamokslo tema šiandien. Gal jau nuspėjate? Gimtoji nuodėmė. Ji įvardina tai, kas labiausiai kenkia mūsų pasauliui. Žinoma nelieka nuošaly karai, visoks smurtas ir badas. Tačiau ji taip pat kai ką pasako ir apie mūsų viešą elgesį su blogiu. Žmonės kaltina vieni kitus, pavienius žmones ir grupes daro atpirkimo ožiais, netgi demonizuoja. Paskui Marija sako: „Kai žiūriu jūsų dienraščius ar jūsų naujienas per televiziją ir internete, atrodo kad vis negalite pasisotinti skandalų naujienomis.

Tada – vis dar mano sapne ji man priminė istoriją iš Senojo Testamento Zacharijo knygos. Ten yra vaizdas: Didžiulė statinė, uždaryta švino dangčiu, o viduje tai, ko troško visa šalis: uždarytas blogis, moters pavidalu, kuri buvo be pagrindo apkaltinta ir čia įkalinta. Visi sutiko, kad ji turi būti pašalinta, ištremta iš šalies, nes tik ji viena yra kalta. Puikus pavyzdys, kaip kaltinamasis tampa atpirkimo ožiu!

Vis dar sapne jaunesnė moteris įsiterpė ir sako: „Argi rojaus istorija nepasakoja kai ko panašaus? Tas vyras, Adomas iš rojaus, juk elgiasi taip pat kaip žmonės istorijoje apie moterį statinėje. Jis kaltina Ievą, kad ji kalta dėl blogio ir Ieva daro tą patį – ji kaltina žaltį. Marija nusišypso ir sako: „Sutikčiau su tavimi, jei tai būtų tik kaltinimas. Tačiau jei rimtai vertiname rojaus istorijos pabaigą. Ten kalbama apie tai, kad moters palikuonis ištrina šį užburtą kaltinimų ratą. Dar daugiau: rojaus istorija sako, kad su moterimi, su jos pastojimu ir gimdymu prasideda radikaliai nauja pradžia…“  

Visos sukluso, nes Marija palietė pagrindinę gruodžio 8-osios šventės temą. Tą temą apie palaimingą naują pradžią, temą, kuri suprantama tik tikintiems žmonėms. Kad Dievas pats imasi naujos strategijos. Žmonėms, kuriems kaltės perkėlimas tapo beveik antra prigimtimi, kurie dėl to džiaugiasi skandalų istorijomis, dėl jų jaučiasi „švaresni“ ir norėtų nepatogius dalykus ir žmones uždaryti į statinę, šitiems žmonėms, tai yra mums, Dievas pats dovanoja palaimintos moters pavidalą. Palaimintą gėriui!

Dievas tai padarė jau tada, kai žmonijai padovanojo moterį, Mariją, kuri buvo laisva nuo melo ir smurto, laisva nuo cinizmo, laisva nuo nuodėmės. Laisva ne dėl viršžmogiškos drausmės, o dėl dieviškos malonės. Tos malonės, kuri gali nugalėti blogį ir jį pakeisti. Jis tai padarė ne tik tada, ne tik vieną kartą. Jis visada vėl ir vėl pasirenka ir pašaukia žmones ne tik vyrus, bet ir moteris, kad jos dažnai nepastebimos ir nežinomos kasdieniame gyvenime netęstų blogio istorijos, o nutrauktų blogio užburtą ratą. Savo malda, veiksmais ir solidarumu, kuris nekuria naujų frontų, bet juos įveikia. Įveikia frontus, kurie skiria sveikus nuo sergančių, frontus tarp vargšų ir turtuolių, frontus tarp kartų ir net tarp lyčių.

Tuomet Marija vėl įsiterpė ir vis dar mano sapne paklausė: „Ar tu Vidmantai, kada nors nesusimąstei, kodėl moterys Bažnyčioje dažniau yra aktyvesnės? Galbūt tai susiję su tuo, kad Dievas dažniau pasirenka ir apdovanoja moteris, kaip jis padarė su manimi…“ Stovėjau sutrikęs, nesumodamas ką atsakyti, bet sakyti nieko ir nereikėjo.

Apie sapnus nežinai, ar jie trunka tik sekundės dalį, ar valandas – bet mano sapne moterų būrelis jau buvo gerokai pralinksmėjęs nuo vyno, kai Marija viską užbaigė ir pasakė: „Rytoj Jonuose per pamokslą pasakyk, kad Bažnyčia ir religija turi ne tik žmogišką, dažnai pernelyg žmogišką veidą, parodyk jos ir dieviškumą, parodyk dieviškąją išrinkimo strategiją, kasdienį blogio virsmą gėriu. Visa tai švenčiame per visą adventą, o ypač rytoj gruodžio 8 d. Tai ne tik svajonė, tai tikrovė. Dievas visada suteikia naują pradžią, visada iš naujo dovanoja gėrį, netgi patekus į užburtą blogio ratą.“

Atsibudau ir pagalvojau: O dar sako netikėk sapnais?

Homilija sakyta 11 val. šv. Mišiose, antrąjį Advento sekmadienį.

Fotografija t. Vidmanto Šimkūno