Pradžiai viduramžių legenda.

Dievo Motina, lydima arkangelo Mykolo, nusileidžia į pragarą. Ji mato visų nusidėjėlių kančias, bet bando tvardytis sukrečiančių vaizdų akivaizdoje. Bet tada ji atvyksta į nuošalią vietą, kur matyti tik degantis ežeras, kur žmonės taip giliai nugrimzdo, kad nebeišlipa į paviršių. Apie šiuos žmones sakoma, kad net Dievas juos pamiršo. Sukrėsta moteris bėga atgal į dangų. Ji krenta ant kelių prieš Dievo sostą ir prašo atleidimo už visus tuos, kuriuos matė pragare. „Kaip aš jiems atleisiu?“ – klausia suglumęs Dievas Tėvas, rodydamas į pervertas Sūnaus Jėzaus rankas ir kojas. Jis klausia: „Marija, kaip man atleisti Tavo Sūnaus kankintojams? Ar turiu tokią teisę?” Atsigręžusi į savo Sūnų, Marija sušaukia visus dangaus šventuosius, kankinius, išpažinėjus, asketus ir angelus. Ji prašo juos taip pat atsiklaupti ir prašyti atleidimo visiems, visiems be išimties. Šioje viduramžių legendoje pragaro kankinę nutraukia Marijos ir daugybės šventųjų užtarimas.

Ši legenda lyg apjungia dviejų lapkričio pradžios Katalikų Bažnyčios švenčių – Visų šventųjų ir Vėlinių slėpinius. Ji rodo globalų pomirtinį gyvenimą, kur ribos tarp dangaus, skaistyklos ir pragaro nutrinamos. Kodėl taip yra? Kad būtų lengviau keistis prekėmis? Skatinti nežemišką rinką? Skatinti nežemišką turizmą? Ne! Ribų atvėrimo prasmė siejasi su užtarimu tų, kurie jau turi šiek tiek Dievo vizijos, kaip tradiciškai buvo mokoma apie skaistykloje esančias sielas, kurios būtent dėl savo fragmentiškos Dievo vizijos galėjo padėti žemės gyventojams jų kančioje. Anapusinių sienų atvėrimo prasmė siejasi ir su tų užtarimu, kurie visiškai mėgaujasi dangiška gerove ir prabanga, t. y. šventųjų.

Legendoje jie prašo nutraukti pragaro kančias. Visų šventųjų ir Visų sielų, arba Vėlinių diena iškelia į pirmą vietą svarbų žmogaus gyvenimo elementą – užtarimą. Tai pagalba tiems, kuriems jos reikia: malda ir užtarimas už mirusius, bet taip pat ir pasitikėjimas, kad šioje visatoje esu ne vienas. Nes mane užtaria nesuskaičiuojama daugybė šventųjų, kurie primena Dievui apie mane, kad nebūčiau užmirštas.

Globalų pomirtinį gyvenimą pakeitė globalus šiapusinis pasaulis, užmiršęs ignoruojantis Dievą. Jame turėtų būti daugiau teisingumo visiems, daugiau laimės ir gerovės. Tačiau dabar pasaulyje yra daugiau aukų nei kada nors anksčiau. Milijonai žmonių išnyksta kasdienėje pasaulinių socialinių tinklų sumaištyje. Jie pasineria į kasdienės vienatvės pragarą. Jie išnyksta neįsivaizduojamų kančių pragare: Alepo pragare, Mosulo pragare, Bučos pragare, bado zonų pragare, žemės drebėjimų ir raketų sugriautų miestų skaistykloje. Todėl, kad pasaulis juos pamažu pamiršta. Pamiršta, kaip tas viduramžių legendos sielas ugnies ežere. Kodėl taip yra? Nes mes nuolat slopiname viduramžių bendravimo taisyklę, kuri sieja šias dvi lapkričio dienas: praktikuojamo gailestingumo logiką ir išmintį apie neįkainojamą dangiškojo užtarimo vertę: užtarimo net tų, kuriuos atrodo net Dievas, pamiršo.

Visų šventųjų ir Vėlinių diena mums susirinkusiems į šią Eucharistijos šventę, parodo visuotinę globalizaciją. Šiandien šiapusinis globalus pasaulis susitinka su globaliu anapusiniu. Sienos yra pralaidžios. Pralaidžios tiems, kurie šiandien ir rytoj lankys kapines. Pralaidžios tiems, kurie savo laiką, dėmesį, pagarbą ir maldą skiria mirusiesiems ir taip liudija, kad jie nėra pamiršti. Tačiau sienos yra pralaidžios ir tiems, kurie, pagerbdami savo mirusiųjų atminimą, daro gera kitiems žmonėms. Sienos tarp šio ir pomirtinio pasaulio taip pat yra pralaidžios padrąsinančiam pavyzdžiui visų tų šventųjų, kurie rūpinosi žmonių, atsidūrusių nuošalėje, poreikiais, gynė ir gina visus tuos, kuriuos užmiršo jų laikų žmonės. Galiausiai sienos yra pralaidžios visų šventųjų maldai, maldai prašant palaiminimų mums visiems, o visų pirma tiems, kurie gyvena „dideliame suspaudime“.

Viduramžių legenda anaiptol nėra tokia viduramžiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji parodo didelę dalį modernybės aklavietės. Kuo labiau mūsų globalus pasaulis artėja prie globalaus anapusinio pasaulio logikos, tuo žmogiškesnė tampa mūsų dabartis. Juk niekada nebus per daug: gailestingumo ir užtarimo už tuos, kurie gyvena nuošalyje, ar už tuos, kurie lieka pamiršti, kurie lieka pamiršti!