Medinė valtis

Vienas JAV teologijos studentas paklausė dėstytoją: „Kodėl taip yra, kad kai pradedame kalbėti apie meilę, greitai kalba pakrypsta apie taisykles ir įsakymus, apie
tai, ko negalima daryti? Lygiai tas pats su tikėjimu. Pradedame kalbėti apie tikėjimą ir greitai pereiname prie dogmų, kanonų ir erezijų. Kodėl negalime kalbėti tik apie meilę be tų „galima“, „negalima“?

Taisyklės, įstatymai ir dogmos kartais ateina iš administracijų, kurios labai susirūpinę savo galia. Jos taip pat ateina ir iš mūsų pačių baimingumo, pavydumo ir
menkavertiškumo. Todėl nekeista, kad jos ne visada pasitarnauja meilei ir tikėjimui.

Pagaliau ką reiškia mylėti Dievą, ką reiškia mylėti artimą?

Dabar prašysiu įjungti vaizduotę. Nes pasakojime persipina du sluoksniai – baroko pamokslas ir postmoderno individualizmas.

Man padės mano teologijos studijų dekanas iš Austrijos. Svarstant apie dvigubą įsakymą mylėti Dievą ir žmones jis kviečia įsivaizduoti baroko laikų pamokslininko ir mūsų laikų jaunuolio susitikimą. Baroko pamokslai tai įmantri vaizdinių kalba, o mūsų postmodernių laikų jaunuoliui, religija jau liko tik etika.

Įsivaizduokime, garsus baroko laikų jėzuitas pamokslininkas, pvz. Petras Skarga, lipa į šią sakyklą ir be mikrofono, už tad garsiai ir ugningai sako pamokslą
kaip reikia mylėti Dievą ir žmones. Jūs žinote, anais laikais, Mišios vyko lotynų kalba, o pamokslas sakomas po jų. Kadangi pamokslininkas žymus, visi žmonės pasilieka ir pamokslui. Baigęs kalbėti, t. Skarga persižegnoja ir eina į senąją zakristiją. Mišiose dalyvavo ir mūsų laiku tarkime VU III kurso filologijos studentas, jau prakutęs lotyniškai. Jis kalbos praktikai nusikėlė (teleportavosi) į baroko laikus, lotyniškai giedojo per Mišias ir kaip kalbos pratimą klausė pamokslą. Bet kai kas jį suintrigavo. Tad jis po pamokslo paskui t. Skargą nucipena į zakristiją ir sako: „Atsiprašau kunige, tavo pamokslo dalis apie artimo meilę man savaime suprantama. Šiandien, kai tiek išnaudojimo, neteisybės ir smurto… reikia nuolat kalbėti apie artimo meilę, mūsų laikais reikia dar kalbėti ir apie ekologiją ir sąmoninti žmones. Bet nesuprantu, kam mums mylėti Dievą? Ką tas duoda? Ar tik ne maldingų nusivylimų ir neurozių? O Bažnyčia šiandien vis labiau praranda pasitikėjimą“.

Gerai, sako Skarga, einam prie Neries, ten mano valtis, plauksim į kitą krantą ir pasikalbėsim. Gal jis norėjo aplankyti jėzuitų tercijatą netoli dabartinio CUP, ar
jėzuitų šv. Rapolo bažnyčią.

Abu sėda į valtį, t. Skarga iš visų jėgų pradeda irkluoti, bet tik vienu irklu. Valtis sukasi ratu, Skarga net padusęs stengiasi kiek gali, bet valtis tik sukasi ir niekur
nepajuda. Tada jis paleidžia vieną ir griebiasi kito irklo. Nepaisant pastangų, rezultatas tas pats. Valtis tik sukasi ratu.

Ne, ne šitaip nieko nebus, šaukia studentas. Reikia irkluoti abiem irklais, antraip nepajudėsim. Būtent – atsako tėvas Skarga. Tas pats ir su dvigubu meilės įsakymu. Jei jums rūpės tik meilė žmonėms, o meilę Dievui užmiršite, tik ratu suksitės ir pavargsite. Nepakanka vien etikos, kai ji atskirta nuo tikėjimo. Ji kuria kultūrą, kuri
užmiršta tikėjimą, transcendenciją, Dievą. Kurį laiką ji dar sukasi apie save, bet ilgainiui pradeda save naikinti. Beje tas pats galioja ir kitam irklui. Atskira nuo
žmonių meilės Dievo meilė virsta pamaldžia neuroze, tik lūpų religija. Ir šiuo atveju žmogus sukasi tik apie save. Jis temoka tik moralizuoti, nes nesugeba priimti malonės.

O kas mėgina mylėti Dievą ir žmones, tas ir pats jaučiasi mylimas. Suprato studentas t. Skargos pamoką ir jaunomis rankomis įsikibo į antrąjį irklą, ir kartu su juo
lengvai pasiekė kitą Neries krantą ties šv. Rapolo bažnyčia.

Pabaigai grįžkim prie pradžios.

Ką gi reiškią mylėti artimą? Kai skaitome Luko evangelijos klausimų atsakymų skyrius, fariziejus atsako klausimu – „Kas yra mano artimas?“. Evangelistas Matas
labiau palieka mums patiems ne tik atsakyti, kas yra mano artimas, bet ir ką reiškia jį mylėti. Šv. Ignacas sakė, kad meilė pasireiškia labiau darbais nei žodžiais.

O ką reiškia mylėti Dievą? Mes Dievą stengiamės mylėti ne tiek emocijomis, kiek dėmesiu tam, kaip jis mus myli, stengiamės jo žodį priimti dėkinga ir veiklia širdimi. Svarbiausias jo žodis yra pats Jėzus Kristus. Stengdamiesi Jėzų pažinti, juo sekti tuo pačiu stengiamės mylėti ir Dievą ir žmones.