Morkaus evangelija šiandien nuskamba lyg žadintuvas ir turi kažką daryti, keltis ar bent jį išjungti. O man ausyse vis skamba pavojingas Jėzaus kvietimas – „Eikite paskui mane“.

Kas buvote prie Galilėjos ežero, tiems lengviau įsivaizduoti įvykio vietą. Įvykio pasakojimas kelia klausimus.

Kodėl ir kaip tie žvejai taip staiga ir taip radikaliai pakeičia savo gyvenimą? Jie nė negrįžta atsisveikinti su savo šeima, nesusikrauna lagaminų. Jie tiesiog viską palieka ir leidžiasi į nežinią, paskui dailidės sūnų iš gretimos savivaldybės.

Kaip tie keturi vyrai galėjo būti tikri, kad šitoks radikalus pasikeitimas nėra tik trumpalaikis emocinis susižavėjimas? Vargu ar jie buvo prie Jordano, kai Jonas krikštijo Jėzų, kai atsivėręs dangus prabilo, kad tai mylimas Dievo Sūnus.

Ir apskritai ar šis evangelijos pasakojimas galėtų būti kuo nors geras pavyzdys mums? Ar mes galime lygintis su tais mokiniais, ar galime viską mesti? Dėl ko? Kur eiti, kuo sekti? O jei ir manytume, kad turime pradėti ką nors visiškai naujo, tai ką ir kaip? Ką tokio anie mokiniai išgirdo ir sužinojo prie Galilėjos ežero, ko nežinome mes?

Tačiau šitaip klausdami toli nenueisime. Ši evangelijos ištrauka pirmiausia ne apie mokinius ir ne apie mus, o apie Dievą. Apie jo galią, kuri pasiekia žvejų kaimą ir nuostabiai veikia – įžiebia tikėjimą, ten, kur jo nebuvo, pašaukia mokinius, kurių iki tol nebuvo. Ar ta galia veikia ir šiandien mūsų miestuose, mūsų mokyklose, kur jauni žmonės ieško savo kelio? Ar ji veikia mūsų gyvenime, šiuo pandemijos metu, kai daugelis mūsų veiklų suvaržytos?

Šitai girdėti gal ne visai jauku mūsų į veikimą ir rezultatą orientuotos kultūros išpuoselėtoms ausims. Juk mes nuolatos tiesiogiai ir netiesiogiai mokomi, kad galime viską sutvarkyti, viską pasiekti, ką norime ir apskritai esame savo gyvenimo kalviai, patys laisvai pasirenkame savo užsiėmimus ir tikslus. Mes netgi patikime iliuzija, kad esame visiškai laisvi internetinėje ar skaitmeninėje erdvėje. Ar iš tiesų taip?

Esame dėkingi Dievui, kad jis mus nuostabiai apdovanojo ir pakvietė dalyvauti jo kūryboje. Tačiau šalia visų galimybių patiems tvarkytis ar mes neprarandame nuovokos, kad Dievas veikia pasaulyje ir mūsų gyvenime taip pat ir šiandien? Ypač šiuo laiku apstu įvykių, kurie parodo, kad ne mes esame gyvenimo viešpačiai ir ne viskas vyksta, kaip mes suplanuojame.

Šiandien po Mišių ir rytoj nuo pat ryto daugelis darysime daugmaž tą patį, ką ir praeitą savaitę, bet gali nutikti dalykų, kurių neplanavome, kurie nuo mūsų nepriklausys. Jėzaus kvietimas nepašalino anų keturių vyrų netobulumų, baimių ir abejonių, bet dovanojo tokį artumą, kuris galiausiai viską atlaikė.

Man ausyse dar vis skamba pavojingas Jėzaus kvietimas – „Eikite paskui mane“. Pasaulio – netikėjimo ausims tai turėtų skambėti dar pavojingiau, nes Jėzus paskui save mokinius nuvedė ant kryžiaus. Mes krikščionys tikime, kad per kryžių jis veda mus pas Tėvą. Todėl Jėzaus kvietimas „Eikite paskui mane“ yra ir kvietimas būti su juo, kartu įžvelgti Dievo veikimą ir prasmę, mokytis iš jo elgtis su kitais, sutikti sunkias situacijas, melstis ir gyventi tokia nuostata kaip Jis.

Pabaigsiu sakiniu subalansuotu vyrams, bet tinkamu ir moterims.

Kurie tarnavome kariuomenėje, žinome, kad būrio vado šūkis „Paskui mane“ daug labiau veikia nei šūkis „Pirmyn“.

Jėzus geras vadas ir geras psichologas ryžtingai kviečia – Paskui mane.