Skaitykite ištrauką iš Danieliaus knygos čia.

Kas svarbiau, kas pirmiau misija ar vizija? Šie žodžiai nėra dažni kasdienėje kalboje, bet, ko gero, kiekviena didesnė organizacija juos vartoja savo aprašuose. Pavyzdžiui, Jėzuitų mokyklos įsivardija savo misiją ir viziją, jau nekalbant apie universitetus. Ar verta, ar prasminga klausti, kokia mūsų – mano, kaip krikščionio misija ir vizija?

Atsiverčiame pranašo Danieliaus knygą. Jei kas šią savaitę pasiryžtų ją perskaityti (apie 26 puslapiai) – nesigailėtų. Nors ji kartais paini, ne viskas lengvai suprantama, bet įdomi. Danieliaus knyga labai padėjo pirmiems krikščioniams suvokti, kas yra Jėzus. Ji aktuali ir mums ir dera su kalendoriumi, kai artėjame prie bažnytinių metų pabaigos, advento ir Kalėdų.

Danieliaus knyga priskiriama biblinei apokaliptinei literatūrai. Apokalipsė dažniausiai tapatinama su pasaulio pabaiga. Graikiškas žodis apokalipsis tiesiogiai reiškia rato atsukimą, kaip ir lotyniškas revelatio, lietuviškas apreiškimą. Taigi apokaliptinė literatūra pirmiausia nėra apie pasaulio pabaigą, o apie ko nors apreiškimą – naujo pasaulio parodymą.

Danieliaus knygoje rasime nuostabių pasakojimų: apie patį Danielių liūtų duobėje; apie tris jaunus vyrus įmestus į krosnį ir kaip Dievas juos apsaugojo; rasime įspūdingą pasakojimą apie ant sienos rašančią ranką; rasime ir dramatišką Zuzanos istoriją, kurią galima laikyti pirmuoju detektyvu Vakarų literatūroje.

Šalia to, ji yra vizijų ir sapnų bei jų aiškinimo knyga. Pats Danielius puikus sapnų aiškintojas. Jis pranašas, kuriam Dievas kalbėjo per sapnus, kaip ir Juozapui iš išėjimo knygos ir kitam Juozapui Marijos vyrui.

Antrame Danieliaus knygos skyriuje girdime pasakojimą apie karaliaus Nebukandnedcaro sapną. Tai Babilonijos valdovas, kuris izraelitus išvarė į tremtį. Karalius susapnuoja keistą sapną apie statulą iš įvairių medžiagų: galva auksinė, krūtinė ir rankos sidabrinės, pilvas žalvarinis, o kojos molinės. Staiga nuo kalno nurieda didžiulė uola ir statulą sudaužo. Karaliaus sapnų aiškintojai nesugeba išaiškinti tokio keisto sapno, bet jie buvo girdėję apie sapnų aiškintoją Danielių. Taip jį dar paauglį pakviečia pas karalių ir jis išaiškina jo sapną: visos žmonių sukurtos karalystės viena po kitos žlugs, o tada iškils Dievo tauta, ne žmonių sukurta.

Septintame knygos skyriuje Danielius šitą pasakojimo liniją dar sustiprina. Čia jau pats Danielius sapnuoja keistą sapną. Iš audringos jūros vienas po kito iškyla keturi baisūs žvėrys: pirmas panašus į liūtą, antras panašus į lokį, po jo panašus į leopardą ir galiausiai žvėris su dešimčia ragų ir geležiniais dantimis. Tada Dievas atsisėda į savo sostą ir tūkstančiai jam tarnauja. Tie baisūs žvėrys nugalimi, o iš dangaus debesų prie sosto nusileidžia kažkas, kaip žmogaus sūnus. Jam suteikiama valdžia, garbė ir galybė.

Matome, vėl tą patį modelį. Keturios karalystės viena po kitos iškilo ir žlugo. Tada iškyla dangiška figūra panaši į žmogų. Įdomu, kad ji ateina iš dangaus, bet tuo pačiu yra panaši į žmogų. Galime nuspėti, kad tie, kurie girdėjo Danielių kalbant, ne labai suprato, ką jis sako. Jis lyg kažką apreiškia, bet neaišku ką.

Einame prie 9 skyriaus. Danielius, kaip maldingas žydas, žinojo pranašo Jeremijo tradiciją, kuri sako, kad po 70 metų Jeruzalė bus atstatyta. Jau praėjo 70 metų, Izraelio karalystė jau turi būti atkurta, bet niekas nevyksta, izraelitai dar tremtyje šventykla sugriauta, valstybė sunaikinta. Natūralu, kad jiems ir Danieliui kyla klausimas, ar Dievas laikysis savo pažado.

Tada Danieliui pasirodo angelas Gabrielius. Įsidėmėkime šį angelą, apie jį vėl girdėsime advento ir Kalėdų metu. Gabrielius sako, kad tie 70 metų yra 70 metų savaičių, taigi 70 reikia dauginti iš 7, tada gauname 490 metų.

Ko tikisi maldingas žydas skaitydamas Danieliaus knygą? Jis tikisi, kad viena po kitos iškils ir žlugs keturios karalystės, kol galiausiai ateis penktoji. Praeina apie 500 metų ir mes atsiduriame Jėzaus gimimo laike.

Ir vėl pamėginkime pažvelgti maldingo žydo akimis. Jis matė, kad viena po kitos iškilo ir žlugo keturios karalystės: Babilonija, Persija, Graikija, dabar Roma. Jis žino, kad gyvena praėjus apie 500 metų po jo tėvynainių tremties ir apreiškimo, kaip tik tuo laiku, kai turi ateiti Mesijas. Tai didžiausio lūkesčio ir vilties metas. Izraelitai neapsakomai laukė ir tikėjosi, kad kaip tik dabar ateis Mesijas ir bus atkurtas Izraelis, nors dar tęsiasi Romos okupacija. Tokį visuotinį lūkestį parodo Jonas Krikštytojas. Žmonės jį klausė, ar tu Mesijas, jis sakė ne aš nesu, bet po manęs ateis už mane didesnis. Ir kas atsitinka tada? Iš Galilėjos kalvų ateina jaunas vyras ir sako: Dievo karalystė čia pat. Visa tauta su ilgesiu laukė mesijo ir štai jis sako, kad Dievo karalystė čia pat. Net pats Jonas būdamas kalėjime nori būti tikras ir siunčia draugus pas Jėzų paklausti, ar jis Mesijas ir ar jau atėjo Dievo karalystė?

Ką sako Jėzus – aklieji praregi, raišieji vaikšto, vargdieniams skelbiama Geroji naujiena. Aukštieji kunigai ir rašto aiškintojai teisme, tai pat Jėzų klausia: „Ar tu esi Mesijas?“. Ką atsako Jėzus? Jis cituoja pranašą Danielių – Jūs matysite žmogaus sūnų ateinantį debesyse. Taigi jis yra tas dieviškas žmogaus sūnus, kuriam suteikiama valdžia po keturių karalysčių žlugimo. Jo viešpatavimas amžinas.

Apie ką kalba Jėzus ir kaip tai liečia mus šiandien? Gal jis kalba apie Bažnyčią, kuri yra mistinis jo kūnas, o jis yra jos galva. Bažnyčia nėra politinė organizacija, nėra klubas, nėra žmonių sukurtas darinys. Tai gyva Dievo tauta. Nepaisant jos narių nupuolimų ir nuodėmingumo per istoriją ir dabar, nepaisant persekiojimų ar prisitaikėliškumo jos misija yra „atsukti ratą“ t. y. apreikšti tiesą, kad Dievo karalystė vis tiek ateis ir jau ateina.

Ir mes, kurie tūkstančius kartų meldžiamės „Teateinie tavo karalystė, tebūna tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“, esame kviečiami vis iš naujo permąstyti ir klausti, kaip turiu tikėti ir ką turiu daryti, kai šitaip meldžiuosi. Nes čia išsakyta mūsų misija ir vizija.